Nenoriu pasirodyti stuobriu, kuris neišmano etiketo, tačiau man teko patirti bendravimo konjfūzų. Čia per keletą metų man tie konfjūzai nutiko, ne per vieną dieną. Kadangi man tenka daug bendrauti, taip pat ir su mažai pažįstamais ar šiek tiek pažįstamais, ar visai nepažįstamais asmenimis, kalbu su labai daug skirtingų žmonių. Kalbu apie kreipinius.
Į mažai pažįstamą moterį kreipiausi „ponia“, nes jai jau kažkur virš 50 metų, atrodo, kad neištekėjusi, bet ką žmogus žinai, gal kitokia šeimyninių santykių forma, juk visaip gali būti. Ji mane draugiškai, bet griežtai pertraukė ir pasakė, kad ji yra ne „ponia“, o „panelė“. Kai jos atsiprašiau, ji papriekaištavo, kad aš juk žinau jos pavardę, ji juk mergautinė, kodėl aš taip kreipiuosi. Aš jai atsakiau, kad žinau tik pavardę, bet nežinau jos tikrosios šeiminės padėties – juk žmonės dabar gyvena susituokę ir nekeisdami pavardės, gyvena ir ne santuokoje, visaip gyvena. Dabar egzistuojanti santuokų ir sugyvenimo formų įvairovė yra tokia didelė, kad joje susigaudyti yra sunku. Tada ji man jau piktai atsakė, kad ji nepripažįsta jokių naujovių, kad ji gilių įsitikinimų ir kad nėra su vyru niekada gyvenusi, todėl ji nenorinti būti vadinama „ponia“. Na, gerai, jei ji taip pageidauja, aš į ją taip ir kreipiuosi.
Antras atvejis. Į jauną, maždaug mano metų merginą, kreipiausi „panele“. Ji nusijuokė ir paklausė, kur aš buvau, kai ji buvo panelė. Jos pavardė mergautinė, oficialiai ji nėra susituokusi, tačiau gyvena su vyru. Be to, ji jauna, neturi nė trisdešimt. Na, ji pati pasakė, kaip į ją kreiptis, tai ir kreipiuosi „ponia“. Jai pačiai geriau žinoti.
Trečias atvejis. Į pagyvenusią matroną, tokią gan solidžią ir su visais vaikais ir anūkais, su ūkiu ir bitėm, kreipiausi „ponia“. Šioji pradėjo mane tujinti ir pasakė, kad „ponų dabar nėra, visi ubagai“, aiškino, kad ji ne ponia, ji ubagė. Šiuo atveju mane užkniso tai, jog ji sau leidžia mane tujinti. Dar betrūko, kad pasakytų „ei tu, snargly...“, kaip man tekę yra girdėti šiek tiek anksčiau iš pagyvenusių matronų.
Su vyriškos lyties atstovais taip pat kyla klausimų, kada sakyti „jūs“, o kada „tu“.
Vartoti primygtinai tik „gerbiamasis“, „gerbiamoji“ galbūt ir būtų tokia politkorektiška išeitis. Bet kam eiti į visokius kvailus kompromisus, jeigu žodžiai „ponas“, „ponia“, „panelė“ nėra išimti iš lietuvių kalbos žodyno?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.