Mikrorajonas man asmeniškai pasirodė vertas dėmesio, nes dažniausia mano artimų žmonių ir draugų rate vieta būdavo apibūdinama neigiamai. Taip „gimė“ idėja patyrinėti šį Vilniaus mikrorajoną, į kurį vis dar žiūrimą lyg į priemiestį.
Mano kelionė per Naujininkus prasidėjo 2017 metų birželio mėnesį. Nieko nežinojau apie vietą, gatvių pavadinimai nieko nesakė. Štai toks „Naujas pasaulis“ tiesiogine to žodžio prasme. Tiesa, greitai pripratau prie Naujininkų. Mikrorajonas nėra toks išvaizdus, kaip išblizgintas ir nuglūdintas Vilniaus senamiestis. Jis daug įvairesnis, spalvingesnis ir mėgsta pateikti staigmenas. Stūksantys tarybiniai blokinukai, o šalia XIX a. menantys statiniai, žmonių palikti reliktai, užrašai ant sienų, kurie byloja apie vietos gyvumą, savitumą.
O ir gyventojai spalvingi. Teko sutikti daug įvairių žmonių, vieni jų buvo apsileidę, kiti – tvarkingi. Nereikia manyti, jog girtuokliai – „visas Naujininkų veidas“, ši problema glūdi kiekviename Lietuvos kampelyje. Galime drąsiai teigti, kad tai visuomenės problema, o ne vien Naujininkų.
„Atradau“ įvairiausius šiukšlinėlius, kurie traukia fotografuojančio ir kuriančio žmogaus akį. Deja, kasdieniame, įprastame gyvenime grožio tai tikrai neprideda.
Tačiau, pozityvo šiame rajone kur kas daugiau nei galima iš pradžių pamanyti. Kaip žmogus, kuriam menas toli gražu ne svetimas, susipažinau su nauju „piratiniu“ eksponavimo būdu, kai vietoje banalių grafičių ant sienų klijuojami tikri darbai – popieriniai piešiniai. Pagal braižą matėsi, jog tai vaiko darbeliai, galbūt, mažasis kūrėjas net pats nesuprasdamas suteikė pilkam blokinukui ryškesnę ir nuotaikingesnę spalvą.
Ko gero, kyla klausimas, ar buvo sunku dirbti su projektu, tiesa, kuris buvo tuo pačiu ir mano baigiamasis darbas dailės mokykloje? Nepaisant gandų ir prietarų vietiniai gyventojai neišlepinti dėmesio, todėl jie greitai mane pastebėdavo. Džiaugiuosi, kad atsirado norinčių pabendrauti, pasiteirauti ką fotografuoju. Vieną istoriją, turbūt, atsiminsiu dar ilgai, kai Dzūkų gatvėje bandžiau įamžinti apleistą pastatą ir pribėgo „naujininkietis“, kuris pasiprašė būti nufotografuotas prie to pastato sudaužyto lango. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, jog priešais „eksponatą“ stovi darbo autorius.
Ką jau padarysi, kartais žmonės nori papasakoti apie savo iškrėstas aibes.
Na, o jei kas nutarsite „turistauti“ Naujininkuose, tai išskirtines vietas tikrai rasite. Pavyzdžiui, sentikių kapinaites, iš kurių atsiveria graži urbanistinio Vilniaus panorama, karaimų – totorių kapines, beje, jos įtrauktos į geriausių Europos kapinių sąrašą.
Nenoriu savo trumpu tekstu „daryti reklamą“ Naujininkams. Tiesiog pabodo, kai žmonės pradeda dejuoti vos pavadinimą išgirdę ir pasakoti, kaip baisu jame. Dalinuosi savo nuotraukomis. Taip, bus ne viskas gražu. Galbūt, pamatyti vaizdai įjungs kritinio mąstymo „mygtuką“?
O ir aplinką mes galime keisti ir gražinti. Nespręskime apie knygą pagal viršelį, pirma perskaitykime.