Aš išvis nesuprantu, ką tai reiškia „subobėja“. Pagal šiuos straipsnius išeitų, kad visos moterys yra subobėjusios, nes moterys yra linkusios rūpintis ne savimi, o kitais, nenuostabu, kad atkreipia dėmesį, kaip gyvena kiti, nes juk vien savo daržo nežiūrėsi, taip nepilietiška, todėl mes ir žiūrime, kaip gyvena kaimynai, o jeigu jie ką nors blogai daro, kodėl aš negaliu pasakyti?
Aš turiu akis ir matau. Kodėl man tylėti, kai, pavyzdžiui, vaikai rėkauja tarpusavyje, keikiasi. Vakar RIMI parduotuvėje mačiau, kaip mama pastatė vaiką į eilę, o pati nubėgo kažką pasiimti pamiršusi, eilė pasistūmėjo, o tas vaikas nesugebėjo krepšio į priekį pastumti, jis su koja paspyrė į priekį, jau visai... negali pasilenkti, paimti krepšio. Taip negalima. Vaikai turi žinoti, kas yra galima ir kas negalima. Todėl aš jam ir pasakiau. O mamelė atlėkusi pradėjo rėkti, kodėl aš priekabiauju prie vaiko. O kodėl aš negaliu pasakyti, jeigu jis blogai daro. Tėvai juk nesako nieko, jiems labiau savi reikalai rūpi. Čia pilietiškumo reikalas, dabar žmonės išsigimę, tik savęs žiūri, nieko nemato aplinkui, o mes, vadinamosios „bobos“, turime akis ir matome. Anksčiau žmonės labiau viską matydavo ir pasakydavo, tik dabar visi labai individualistiškai pradėjo elgtis, o kas turi akis, iškart yra apšaukiama „bobomis“.
Čia dar nieko. Žinau keletą kaimynų ir bendradarbių, kurie susidėję gyvena. Ir aš turiu būti tokia labai liberali, negaliu pasakyti, nors turiu akis ir gyvenimišką patirtį ir žinau, kad tokie sugyventinių gyvenimai būtent moteriai yra nepalankūs. Moterims yra motinystės instinktas ir jų biologinis laikrodis tiksi. Gal jos pačios to nesupranta, bet kai sugyventinis išeis ir jos sukurs šeimą, vaikus gimdyti gali būti vėlu. Tai kodėl aš negaliu pasakyti? Arba aš matau, kad bendradarbis vyras turi meilužę, ją vedžiojasi į darbo vakarėlius ir pristato kaip savo „žmoną“, nors aš puikiai žinau, kad jis turi tikrą žmoną, bet kai pasakau lygiai taip pat, kaip ir minėtuose straipsniuose, aš būnu išvadinta davatka ir dar tokiais epitetais, kurių čia neišdrįsčiau parašyti.
Kažkodėl turiu jaustis kalta, lyg ir turėčiau išsižadėti savo vertybių, kurias straipsnių autoriai nepagarbiai vadina „suopračiais“, čia kaip paaugliai turėjo tokį posakį „paniatkės“. Aš turiu tvirtas moralines vertybes, kodėl turėčiau tylėti? Ar vien todėl, kad kai kurie individai neišvadintų manęs subobėjusia pletkininke, kuriai rūpi kitų žmonių intymus gyvenimas? Rūpi, labai rūpi, nes aš esu pilietiška, jeigu aš galėčiau kažką pakeisti, aš kryžium atsigulčiau, kad mūsų Lietuvoje, Marijos žemėje, tokių dalykų nebūtų. Kažkoks brudas parašė, kad jeigu „bobos“ kišasi į kitų intymų gyvenimą, jos nuo to patiria neva tai seksualinį pasitenkinimą. Čia toks išsityčiojimas iš mano vertybių yra, tokia netiesa, aš ir verkiau, ir maldelę netgi sukalbėjau, man skaudu, kai žmonės šitaip pasityčioja, šitaip prigalvoja visokių teorijų. Ir, žiūriu, pliusuoja tokius pasisakymus. Mano pažiūros, kurios, galbūt, yra konservatyvios, yra niekas? Kodėl aš negaliu pasakyti savo pažiūrų? O gal aš atvesiu ką nors į protą?
Kaipgi, kai vyksta tokie dalykai, aš galiu džiaugtis gyvenimu? Išvis kokie laikai dabar atėjo, kad visur rašoma, džiaukis gyvenimu, išnaudok savo naudai kiekvieną minutę. Gyvenimas nėra vien tik džiaugsmas. Jame daug skausmo. Tik kvailiai džiaugiasi gyvenimu, labai save myli. Reikia mylėti artimą, o ne save. Reikia džiaugtis tuo, ką turi ir nereikia norėti kažko. Dabar motinos, turinčios vaikų, numeta juos auklėms, seneliams, kad galėtų „pasidžiaugti gyvenimu“, motina ir tėvas važinėja po visokius maldyvus, indonezijas, užuot vaikus žiūrėję ir dar perka visokius skudurus, čia dar nieko, visokia „plastinė chirurgija“ ir taip toliau. Tai kainuoja, todėl užuot gyvenę paprasto žmogaus gyvenimą iš savęs darote nežinia ką, plėšotės dėl kiekvieno uždirbto euro. Tuos pinigėlius tie, kurie paprastus normalius žmones vadina „bobomis“, geriau vaikui ateičiai atidėtų, o ne „džiaugtųsi gyvenimu“. Tos visokios kelionės yra tik vidinės tuštumos užpildymas.
Paskui dar kaltina „bobas“, kad jos daug valgo ir taip užpildo neva savo tuštumą. Pasižiūrėkite į save. Patys ėdate daug visokių skanumynų, nes taip neva „džiaugiatės gyvenimu“.
Nereikia džiaugtis gyvenimu, nes nežinai, kokia bėda tave gali užpulti. Į kiekvieną, kuris „džiaugiasi gyvenimu“ aš žiūriu įtariai. Toks žmogus savyje turi daug puikybės, neužslopintą EGO. Toks žmogus yra negeras. Ir aš tikrai pasakau, kadangi aš matau, nes gal tik pasakydama padėsiu tam nelaimingam žmogui savo EGO „nužudyti“, gal supras, o jeigu nesupras, aš žinosiu, kad savo aš padariau. Tai kodėl aš turėčiau tylėti? Kadangi netyliu, esu apšaukinėjama „subobėjusia boba“, kuri neva kišasi į kitų žmonių gyvenimą.
Straipsniuose yra suvedama daug kas į seksą. Seksas yra toks dalykas, kuris skirtas vaikams atsirasti, o visa kita yra rujojimas, labai nepernešu bet kokios rujos, nes tai iškreiptas požiūris į seksą. Dar kartą sakau: seksas yra toks fiziologinis procesas, kad vaikai atsirastų. Nėra smagus ir gražus gimimas, nėra graži mirtis, nėra gražus ir žmogaus pradėjimas, bet toks tas gyvenimas, jis nėra gražus. O seksu užsiimti tuščiai yra nepateisinama. Reikia dirbti, daug ir sunkiai dirbti, tada nereikės visokių seksų, visokių pasidžiaugimų gyvenimu. Džiaugiatės ne tomis vertybėmis, kuriomis reikia.
Aišku, komentatoriai supuls kaip skėriai ir ims man dėstyti savo. Bet aš pasakysiu. Gyvenimu galima džiaugtis paprastai, kai kam nors ką nors gero padarai. Galiu net pasigirti. Šiemet ant palangės daug pipirų daigelių priauginau, man jų per akis. Aš eidama kur nors, vis pasiimu kelis. Parduotuvėje moku už prekes ir kasininkei paduodu užaugintą daigelį, tiesiai sodink į šiltnamį ar ant palangės irgi užaugs, o kokį natūralų prieskonį į sriubą turėsi, pagardinti salotas pats tas. Kasininkė irgi naujos kartos, nesupranta, ko aš čia jai duodu, nustemba. Bet kai patikinu, kad nieko man iš jos nereikia, ji nusišypso, padėkoja. Štai, kur gyvenimo džiaugsmas, kai kitas žmogus tau ačiū pasako, o ne visokios kelionės, manikiūrai-pedikiūrai, baseinai ir saunos.
Tai yra tuštybė. O aš tikrai, kai apdalinau savo daigeliais, labai džiaugiausi. Mano vyras nesupranta manęs, sako ko čia švaistausi, bet ai, vyrai jie nesupratingi.
Su moterimis, kurias jūs visi apšaukinėte „bobomis“ yra labai lengva bendrauti. Smagu ir gera bendrauti tokių kaip aš pati rate, jei ką ir apkalbame, tikrai ne iš blogos valios. Tiesiog daug negerovių ir mes norime išsikalbėti, todėl ir išeina kalba apie vieną ar kitą asmenį, bet blogo niekam nieko nelinkime. Jūsų vadinamųjų „bobų“ rate, gali elgtis paprastai, nebijoti nusikeikti, patogiai atsisėsti nebūtinai labai tiesiai, bet taip, kaip tau patogu, jei ir prisivalgai, niekas nesmerks ir nevadins valgymo ėdimu. Jei ką ir pakalbėsime, tai tik pelnytai pasmerksime, bet mušti neisim.
Taigi nereikia šitaip tyčiotis. Viskas čia gerai. O dabar vaizdas, kad kažkas specialiai tendencingai, kryptingai nuolat varo ant „bobų“.