Kilusi diskusija rėmėsi straipsnyje išsakyta informacija apie netenkinančias higienos normas, neatsakingą, nenuoširdų darbuotojų bendravimą su pacientais ir jų artimaisiais ir kitas kilusias „problemas“. Tik kyla klausimas – ar tai tikrai paciento nuoširdus pasakojimas apie savo asmeninę patirtį? O gal tai ne apie įvardintą Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę rašyta? Noriu papasakoti apie savo akimis matytas ir patirtas, iš pažįstamų apibūdintas paslaugas.
M. Marcinkevičiaus ligoninė mūsų šeimai puikiai žinoma gydymo ir slaugos organizacija, nes jau ne vieneri metai padeda kovoti su tėvuką kamuojančiomis problemomis. Prieš keletą metų tėvuko patirtas smegenų infarktas ir vis pasikartojantys išliekamieji reiškiniai lemia, kad jam kas kuris laikas tenka pasinaudoti šioje gydymo įstaigoje teikiamomis paslaugomis.
Lankydama tėvuką susipažinau ir su kitais pacientais, tarp jų ir su Stasele bei Valentina (vardai pakeisti), kurios taip pat papildo mano nuomonę apie šią ligoninę. Mes norime ne prieštarauti straipsnio autorei, o tiesiog padėkoti ligoninės personalui už suteiktą rūpestį, šilumą ir atsakingą darbą.
Po tėvuką ištikusio infarkto supratau, kad tik čia mums yra suteikiama visa reikiama pagalba. Nuo tada 3-4 kartus per metus dėl kilusių būklės pasunkėjimų, tokių kaip organizmo silpnumas, judesių ribojimas, šlapimo nelaikymas, rijimo funkcijų sutrikimų, tenka pasinaudoti šios įstaigos teikiamomis paslaugomis. Kadangi dirbu netoliese, beveik kiekvieną dieną aplankau tėvuką, tad ligoninės personalas ir jo darbas jau man savas, tad galiu pasidalinti įspūdžiais ir patirtimi.
Pirmiausiai noriu pastebėti, kad darbuotojos atsakingai rūpinasi ligonių higiena, nes yra ne vienas ligonis, negalintis savarankiškai apsirūpinti: reikalui esant 3-4 kartus per parą (o kartais ir dažniau) keičiamos sauskelnės, apiplaunami negalintys nusiprausti ligoniai ir pan. Man, kaip rūpestingai dukrai, svarbu, kad ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos suteikia visą informaciją. Kadangi turime su maitinimusi susijusių problemų – mums itin aktualu tai, kad maistas patiekiamas ne tik šiltas, bet ir trintas, kad pacientas galėtų geriau valgydamas nuryti maistą. O esant reikalui ne kartą tėvukas buvo net maitinamas.
Higienos teorinių normų neišmanau, bet dėl šiukšliadėžių palatose nebuvimo niekuomet nebuvo problemų, nes šiukšles visuomet galima išmesti į tualetuose esančias šiukšliadėžes. Juk pabandykime įsivaizduoti, kaip vasarą turėtų greitai pradėti gesti išmestos banano žievės ir panašūs produktai. O tualetai yra prie palatų, tad paeiti pora žingsnelių netgi naudinga. Prakalbus apie juos taip pat reikėtų paminėti, kad tiek skystas muilas, tuek ir tualetinis popierius taip pat nėra deficitas – jo beveik visuomet yra, išskyrus atvejus, kai tai reikia papildyti. Bet jei ir slaugytojos to nepastebėjo, paprašius greitai papildoma.
Valentina, darbingo amžiaus pacientė, su kuria ne tik teko susipažinti ligoninėje, bet ir po to ne kartą bendravome, prisimena, jog staigi ją užklupusi liga buvo sukėlusi ne tik sveikatos rūpesčių, bet ir tuo metu smarkiai išgąsdinusi dėl pilnavertės ateities. Ir tik medikų suteikta profesionali skubi pagalba, kvalifikuota priežiūra, daugybė laiku atliekamų tyrimų bei neatidėliotinas supažindinimas su jų rezultatais leidžia suprasti, jog kiekvienas ligonis čia yra svarbus.
Be viso to į pilnavertį gyvenimą Valentinai padėjo grįžti ir šioje ligoninėje suteikiamos papildomos paslaugos – fizioterapija, psichologo, socialinio darbuotojo teikiamos konsultacijos ir panašiai. Būtent tai labai padėjo atgauti fizines jėgas ir padėti grįžti į gyvenimą. Viso gydymo ir reabilitacijos metu pastebėta, kad nei karto nebuvo prašyta papildomai kokių nors medikamentų įsigyti pačiai – viską, ko reikia, suteikė ligoninė. Tai leidžia daugiau galvoti apie savo būklę ir labiau rūpintis sveikata, o ne galvoti apie papildomiems medikamentams išleisti skirtus finansus, kurių ir taip šiandien negausu.
Staselė, vyresnio amžiaus pacientė, su kuria labai susidraugavo mano tėvukas, dažnai kalbėdama apie ligoninę akcentuoja, kad čia jaučiasi kaip namie. Net ir patalynė, kurią dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės lygina su sovietiniais laikais išbalinta, užlopyta ir dvelkiančia balikliu, čia visiškai kitokia: ne tik iš malonaus šviesių spalvų audinio, bet ir visuomet gaiviai kvepianti, švelni ir minkšta. Jautiesi, tarsi miegotum namuose. Kartą, pamena Staselė, buvo atvežta senutė, kuri su savimi neturėjo nei šlepečių, nei rankšluosčio, chalato. Kadangi pacientė gyveno viena ir neturėjo artimųjų, kurie galėtų jai tai parūpinti, ligoninėje buvo duota ne tik chalatas ir šlepetės, bet ir minkštas rankšluostis.
Kalbant apie vietą lankytojams Staselė pabrėžia, kad nors ir malonu, kai tave aplanko artimieji, bet per dideli jų būriai labai vargina. Stipresni, daugiau jėgų turintys lankytojai visuomet su pacientu gali pabūti, pasikalbėti koridoriuose įrengtose poilsio zonose, kur gausu minkštasuolių. O beto, gal palatos kaimynas prastai jaučiasi ir nori ramybės…
Palatose vengiama papildomų baldų gausos, pavyzdžiui, stengiamasi minimaliai palikti kėdžių, nes teko matyti, kaip ūmaus pablogėjimo metu teko skubiai palatos kaimynę su visa lova transportuoti į reanimacijos skyrių. Įsivaizduokim, kaip tai padarytų, kai mažose palatose dar prie kiekvienos lovos stovėtų po pora kėdžių lankytojams… Taip galima ir nesuspėti laiku suteikti pagalbą.
Kalbėdama apie lankytojus Staselė pabrėžė ir ne kartą ligoninėje sutiktą kunigą, kuris aplanko ne tik pačius silpniausius, bet ir pabendrauja su visais pageidaujančiais, kas dažnam suteikia vilties ir stiprybės…
Taigi, kalbant apie šią ligoninę ir jos personalą reikėtų prisiminti, kad nors ir gaudami tikrai apgailėtinas algas, darbuotojai dirba kaip žmonės sako „iš idėjos“, negailėdami nei laiko, nei jėgų, padėdami viskuo, kuo tik gali. Tad pabaigai norėčiau tik dar kartą pasakyti AČIŪ tiems, kuriems rūpim mes ir mūsų artimieji. Ačiū už Jūsų darbą, rūpestį ir kantrybę. Ačiū už supratimą, kad šiandieniniame gyvenime ne visi mokame tinkamai padėkoti net ir tiems, kurie mūsų gyvenimui ir jo kokybei atiduoda visą save, dažnai aukodami net ir šeimos laiką. Ačiū. Ir linkime kantrybės bei atlaidumo tiems, kurie Jūsų paslaugų tinkamai nesugeba įvertinti. Ačiū, gydytojai, slaugytojos ir kiti darbuotojai, neabejingi svetimam skausmui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.