1. Dalis tautiečių, visą gyvenimą prasisukę per pažįstamus „dirbdami“ sargais, durininkais, valytojais ir plovėjais, stuktelėjus 40-50-čiai, nutaria „kelti kvalifikaciją“ ir siūlosi vadybininkais, atstovais, mokytojais. Paprastai pokalbis telefonu vyksta taip:
– Kokios šio darbo patirties turite?
– Turiu. (Užtikrintai)
– Jeigu sulauktumėte skundo, kad <...>?
– Išspręsčiau.
– Jeigu...
– Susitvarkyčiau.
– Koks jūsų geriausias privalumas? (tarkim, ieškau auklėtojos/mokytojos)
– GERAI MOKAU, GERAI DIRBU.
Dievaži, nekenčiu tokių žmonių... Kaimo liurbiai.
2. Jei aukščiau minėtuosius įdarbini, visada, V I S A D A nedirba. Kalba telefonu, rūko, išeina anksčiau (priklausomai nuo pareigų), pravaikštinėja. Po pusės metų yra išmėžiami ir tada, darbindamiesi kitur, duoda tavo numerį kaip buvusio darbdavio, galinčio pateikti gerų rekomendacijų.
3. Žmonės, dirbę universitete/banke/prezidentūroje valytojais, bando darbintis vadovais (taip, tokių būna). Ir jie siaubingai gaišta mūsų laiką.
4. Duomenų suvedimui į bazes siūlosi žmogus, kompiuterį matęs anūko rankose (telefoną).
5. Arba CV įrašo laidinį telefono numerį.
6. Teko sutikti 60 metų profesorių, dėsčiusį universitete, bet nemokantį nė interneto įsijungti. Tiesa, universitetas nebuvo iš tų, apie kuriuos žmonės, nedėstantys/nesimokantys jame, būtų girdėję.
7. Yra žmonių, kurie galvoja, kad valytojo (kiemsargio, kambarinės) darbas yra nedarbo sinonimas, ir taip ir elgiasi.
8. Kai kurie žmonės, ypač moterys, gavę pastabą pradeda... verkti.
9. Jau užkniso lietuviškai nekalbantys, bandantys gauti kasininkų/konsultantų darbus... Ar jūs iš medžio iškritę?
10. Kiek mokėti budinčiam? Valandos 8, bet darbo – nė vienos?
11. Kiek mokėti žmogui, kuris skambina ir klausia, kaip atvykti iki darbo vietos?
12. Sykį įdarbinau 48-erių metų moterį, per visą gyvenimą (pasak CV) dirbusią tik ir tik darbą su žmonėmis (administracinį, pardavėjos, konsultantės). Todėl visi besikreipiantys klientai buvo nuvaryti frazėmis „aš čia nedirbu“. Aišku, atleidome kitą savaitę, nemokėję nė cento, bet tai buvo rizika, nes labai reikėjo žmogaus. Kiti gal būtų palaikę ilgiau, o paskui išmėžę, ir tada tokios rašo anoniminius komentarus.
13. Kiek mokėti manantiems, jog daro mums paslaugą, įsidarbindami?
14. ...nemokantiems rašyti?
15. Kalbantiems su akcentu?
16. Žmogui (aišku, moteriai), kuris paskambinęs klausia ne darbo valandų, ir ar tinkama jo kvalifikacija, o ar gaus nemokamą maitinimą/nuolaidų? Jei tuo metu esu prie kompiuterio, visada pagūglinu labdaros valgyklos numerį, ir itin maloniu balsu pasakau perskambinti šiuo numeriu.
17. Kasininku gali dirbti ir bomžas iš gatvės, bet jei parduotuvė specializuota ir neišmanai nėščiųjų drabužių dydžių, arba kas kiek laiko šerti žuvis, ką tu ten veiksi? Ir kiek pinigų gausi? Mes galime (emigracija padarė savo) įdarbinti ir „bomžą iš gatvės“, bet atlyginimas tik ir bus toks, kaip prie Aušros vartų sėdint...
18. Yra žmonių, dažniausiai vyresnio amžiaus, kitaip sakant, sovietinių, kurie griežtai nusistatę nedirbti. Tokiems visada siūlau arba valstybinę tarnybą, arba Gariūnus.
19. Punktualumas, atsakingumas – tai ne darbdavio grafomanija, o savybės, reikalingos darbui. Jei vėluoji kokią valandą, griūna ir kurjerio darbas, ir mažėja klientų pasitikėjimas, ir, svarbiausia, darbdavys patiria finansinių nuostolių.
20. Žmonėms, turintiems vaikų iki 14 metų, nemokėčiau ir to 100, nes nuolat bus vėluojama, ir net atvykus nebus dirbama, o sėdima prie telefono.
Ir taip toliau, ir taip toliau. Galėčiau iki begalybės vardinti, kaip yra sunku tikrinti visokio plauko atgrubnagius ir taisyti jų broką, bet tebūnie užteks. Aš darau jums paslaugą. Įsidėmėkite ir užteks.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt jūs irgi ieškote darbo ir norėtumėte pasidalinti patirtimi? Gal susidūrėte su keistasi ir neadekvačiais reikalavimais? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbo paieška“ arba spauskite apačioje.