O aš galvoju – ar yra normalu, kad „Žalgirio“ pergalė yra daug entuziastingiau švenčiama, nei, tarkime, Lietuvos šimtmečio jubiliejus? Ir priėjau prie išvados – matyt, tai yra dėsninga.
Šiųmetinis „Žalgiris“ yra tarytum šiandieninės laisvos Lietuvos atspindys – veržlus, savo žaidime naudojantis moderniausias ir netikėčiausias taktines schemas, turintis puikų motyvuotą vadovą. Man irgi labai pasisekė. Gyvenu tokiu metu, kai matau pačias didžiausias Lietuvos ir „Žalgirio“ pergales. Kadaise ši mūsų krepšinio komanda, kai 1985-1987 metais laužė faktinės SSRS rinktinės Maskvos CSKA kaulus, buvo tarytum mūsų Nepriklausomybės atkūrimo šauklys.
Manyčiau, teisinga būtų, jei šalia signatarų pavardžių puikuotųsi ir mūsų didžiavyrių krepšinio aikštelėje – Arvydos Sabonio, Vlado Garasto, Sergejaus Jovaišos, Valdemaro Chomičiaus, Rimo Kurtinaičio – pavardės. Anuomet mes jų kalamas pergales siejome su laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos nostalgija, su viltimis, kada nors tapti griaunamos „geležinės sienos“ liudininkais. Kaip žinome, svajonė tapo kūnu.
Kokią žinią mums neša šiandieninis „Žalgiris“? Ogi tą, kad nors mūsų nebėra net trijų milijonų, tačiau išdidumo ir ambicijų būti Europos ir pasaulio elite netrūksta. Ir tomis ambicijomis užkrečiame netgi legionierius, kaip liūtus besigrūmusius už Lietuvos komandą. Vakar visu puikumu atsiskleidė amerikietis Brandonas Davisas. Net treneris Šarūnas Jasikevičius, atrodo, nepatikėjo, kad tokį krepšinio monstrą, kuris trečiadienį greičiausiai netgi krepšinio karaliui Lebronui Jamesui būtų prilygęs, išaugino.
Gerasis „Žalgirio“ virusas genijais padarė netgi žaidėjus, kurie dar savaitės pradžioje buvo vadinti „vidutiniokais“. Dabar jie jau jokie „vidutiniokai“. Jie – žvaigždės. Aaronas Waithas, Kevinas Pangosas, Artūras Milaknis, Edgaras Ulanovas, B. Davisas. Čia jau neminėsiu Pauliaus Jankūno ir paties Š. Jasikevičiaus. Nesvarbu, kaip pasibaigtų ši serija, jų vieta jau seniai yra nacionaliniame šlovės muziejuje.
Ar žinote, kokia dabar mano, žmogaus, kurio gyvenimas seniai persirito per pusiaują, didžiausia svajonė? Ogi kad „Žalgiris“ išeitų į finalą ir ten sutryptų CSKA. Visi, ypač – dėl propagandos sukurtos komandos, turi žinoti, kad mažos tautos valia ir ryžtas yra daug didingesnis, kilnesnis dalykas už dešimtis milijonų dolerių, skiriamų raudonajai armijai, kuri daugelį metų tapatinta su agresore, propaguoti.
Be to, šiluma užlietų ir dėl šlovingos praeities nostalgijos, kai iš esmės keturių žaidėjų pastangomis kauniečiai mindė gerai sukomplektuotą ir suteptą Sovietų Sąjungos propagandinę krepšinio mašiną.
Atleiskite už padrikas mintis. Bet jos – iš pačių širdies gelmių. Negalime nepastebėti ir nejausti to, ką mums kuria šiandieninis „Žalgiris“. Ir ta kūryba mus visus įkvepia džiaugtis, tobulėti, didžiuotis. Paprasčiausiai – gyventi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.