Perfrazuojant kažkada Kaune kabėjusį plakatą galimas toks šūkis: ir Lietuvoje galima gyventi. Aplinkui gyvenimas tik gerėja, problemos iš esmės sprendžiamos viena po kitos. Štai turime liberalų darbo kodeksą (tik nesuprantu, kodėl kartas nuo karto pasirodo straipsnių, kad trūksta darbuotojų), alkoholizmo problemą jau išsprendė, tad dabar vyriausybė imasi pensijų reformos ir demografinės padėties gerinimo. Tiesiog šaunu. O mintyse aš jau galvoju apie dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Ir štai kodėl.

Sukūriau šeimą. Susilaukėme pirmo vaiko. Po poros metų pasitaupę iš vieno kambario buto persikėlėme į dviejų. Kadangi iš banko paskolos imti nenorėjome, tai butą pirkome ne pačios naujausios statybos name. GALVOJOME/PLANAVOME, kad pagyvensime penketą metelių ir pirksime didesnį/geresnį. Ir štai kaip perkūnas iš giedro dangaus pirma gera žinia: vaikas negavo darželio. Nesvarbu, kad už lango darželio tvora. Per vieną naktį iš 20 vietos eilėje nukritome į 141. Šaunu. Metus laiko vedėme vaiką į privatų. Laukėme antrų metų. Šiaip ne taip, pakliuvome. Rašau vėlgi šiaip ne taip, nes ta mistinė eilė į darželį, kai iš 10 vietos atsiduri 86, paskui į 68, paskui 112, mėgsta „papokštauti“.

Galvoji, kokią čia formulę pritaikyti, kad galėtum sėkmingai apskaičiuoti tikimybę – pateksi į darželį ar ne. Na, bet nieko tokio. Darželį gavome. Tuomet juokavau: klausimas, ar dar mokyklą gausime. Atėjo metas (prabėgo 4-eri metai), kai nusprendėme pakeisti butą į didesnį\naujesnį\gražesnį. Toks antro vaiko „PLANAVIMAS“. Ir štai dar viena gera žinia. Vyriausybė 2016-ais metais priėmė įstatymą, kad galioja 10 metų išlaikymo terminas turto apmokestinimui.

Gerai, kad bent jau „palindome“ po šito įstatymo išimtimis ir nereikėjo papildomai prie suplanuotų pinigų naujo būsto pirkimui pridėti dar 15 proc. valstybei. Tokia smulkmė, kurios tiesiog nebuvome suplanavę.

Naują būstą pirkome racionaliai: kad šalia būtų gera mokykla, darželis. Studijavome, domėjomės mokyklų reitingais, mokyklų teritorijomis pagal gyvenamąją vietą. Galų gale radom, nusipirkom. Pagal tuo metu galiojusią tvarką deklaravome savo gyvenamąją vietą naujame būste, kad būtume „pragyvenę dvejus metus“ ir vaikas galėtų patekti į tą mokyklą, kurią norime.

Ir štai išganingieji 2018 – ieji metai. Reikia vaiką priregistruoti į mokyklą ir... Pasirodo, savivaldybė pakeitė mokyklų teritoriją. Ir mūsų didieji penkmečio planai visi šuniui po uodega, nes mums pagal gyvenamąją teritoriją jau nebepriklauso norima mokykla ir mes patekti į ją nebeturime jokio pirmumo...

Ir kaip galima gyventi tokioje valstybėje, kur žmogus toliau rytojaus negali planuoti... Paplanuokime savo pensiją, kai kiekviena valdžia siūlo savo reformas. Taip kad ir Lietuvoje galima gyventi, ne tik, kad geriau nei Vokietijoje, bet ir Norvegijoje ar kur kitur, tik reikia išgyventi ir sulaukti tų laikų. O aš galvoju apie dvigubos pilietybės naudą, nes gyvenimas Lietuvoje išmokė, kad negali priklausyti tik nuo plano A, čia būtinai privalai turėti ir planą B, nes mūsų valdžios politika tokia „nuspėjama“...

Ir kaip tokia lengvai nuspėjama ir stabilia politika gali nepasitikėti?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.