Vilniečiai vis dar mena bjaurias tepliones ant buvusio kino teatro vaiduokliškų fasado sienų. Bet tarp jų pasirodė ir toks užrašas: „Tėvynė – tai širdis prie širdies, o valstybė – tai vagis ant vagies”. Kažkas suvirpa Tavo širdyje: ar dar ilgai? Bet turime džiaugtis ir tuo, kad kai kurios sostinės apmirusios vietos pamažėl atgyja naujam gyvenimui. Jas prikelia žmonės, kurie turi taurią širdį ir kitokį matymą: vietoje buvusio „Lietuvos” kino teatro auga Modernus meno centras. Jo steigėjas verslininkas ir mecenatas Viktoras Butkus draugėn sukvies visus Lietuvos menininkus. Taigi vieni žudo, o kiti gyvybę teikia. Būk tuo, kuris leidžia gyventi…
1831 metais ir 1863 metais caro žandarai prieš egzekuciją klausdavo pasipriešinimo dalyvių, kas yra lietuvis. Šie didžiavyriai, žiūrėdami mirčiai į akis, atšaudavo: „Lietuvis yra tas, kuris gerbia Statutą ir myli laisvę”. Jie suvokė, kas jiems yra TĖVYNĖ.
O kas Tau, lietuvi, yra TĖVYNĖ? Padėsiu. Iš amžių gūdumos, iš pageltusių nuotraukų į Tave žiūrintys ir tarytum Tave nuolat stebintys Tavo proseneliai ir seneliai. Ar daug apie juos žinai? Ar brangini jų parudusias nuotraukas. Ar juose matai savo bruožų? Ar kada nors išsamiau domėjaisi jų gyvenimu? Ar kalbėjaisi – juk jie tebėra gyvi kiekvienoje Tavo ląstelėje, Tavo talentuose ir charakteryje.
TĖVYNĖ – tai Tavo Tėvai. Ar myli juos? Ar atleidai jų klaidas, jų neišmanymą Tave auklėjant, jų senatvės kliedesius? Ar nesipiktini dėl juos apnikusių ligų? Ar aplankai juos, ar skambini jiems, ar Tau skauda, kai jiems skauda? Ar padedi jiems? Ar esi jiems dėkingas? Ar meldiesi už juos? Graži ši rusų daina: „Pasimelskime už savo Tėvus, gal kada nors mūsų vaikai pasimels ir už mus?” Ar dėkoji Dievui, kad gimei šitoje šeimoje? Padėkok. Nebūtų buvę jų, šiandien nebūtų ir Tavęs. Ar pamąstai apie tai? Priimk Tėvus tokius, kokie jie yra. Mylėk. Jeigu jie jau Amžinybėje, ar prižiūri jų kapą?
TĖVYNĖ – tai Tavo broliai ir seserys. Ar Tu su jais kuri besąlygiška meile grįstus santykius? Ar kvieti juos į svečius? Ar paskambini? Ar juos aplankai? Ar jiems padedi bėdai ištikus? Ar verki, kai jie verkia, ar juokies kartu su jais, kai jie juokiasi? Ar pasikalbi su jais ir išklausai jų godas? O gal esi linkęs juos paniekinti ir jiems „įkąsti”, gal Tu kažko jiems pavydi? Tada tikrai liūdna. Nebūk toks, turėk tyrą širdį ir būk paprastas žmogus – būsi turtingesnis meile.
TĖVYNĖ – tai visi Tave kada nors mokę mokytojai ir dėstytojai. Jų metų metais kauptos žinios nusėdo Tavo širdyje ir prote. Jų kantrybės ir proto dėka šiandien tapai garsus visuomenėje. O Tu pagalvojai, kad pats to pasiekei, ar ne? Ar prisimeni juos nors trumpu skambučiu ir nieko nekainuojančiu „ačiū Jums”? O gal retsykiais juos aplankai atviruku? Daugelis jų jau iškeliavo Amžinybėn – ten, kur Tu dabar eini. Viliuosi, kad atradęs apžėlusį mokytojo kapą, pasilenki ir nuravi. O gal gatvėje, išvydęs ateinantį buvusį savo mokytoją, pasuki į šalį, kad nesusitiktum? O gal apsimeti, kad nepastebėjai? Juk buvo taip. Ir ne kartą. Nebedaryk taip, imk ir išbrisk iš nedėkingumo liūno – tapk mandagiu ir dėkingu ŽMOGUMI, nors pasisveikink.
TĖVYNĖ – tai visi Tavo giminaičiai ir moksladraugiai. Iš naujo susidraugauk su jais – apie Tave jie daug ką papasakos; tuomet save geriau pažinsi, Tavo vaikystė ir jaunystė sužaižaruos dar gražesnėmis spalvomis.
TĖVYNĖ – tai Tavo draugai. Tu juos brangini, Tu bėgi su jais susitikti, ne bėgi, o skriste skrendi. Kodėl? Jie išlaikė laiko egzaminą. Jie niekada Tavęs neišdavė. Jie žavėjosi Tavimi. Jie žino Tavo paslaptis ir niekam jų neatskleidžia. Jie yra tyros širdies ir jų lūpose nerasta klastos, kaip ir Tavosiose. Jie –Tavo širdies alsuojantis kūrinys. Brangink tikrus draugus ir saugok juos kaip savo akies vyzdį. Argi nekeista, kad metams bėgant, vis daugiau ir daugiau draugų dingsta, nors jie niekur nedingo? Nebūk vienas iš jų.
TĖVYNĖ – tai Tavo Tėvų namai: Tavo lova, Tavo spinta, toje pačioje vietoje tebesantis rašiklis ir iš senų laikų (kai dar buvai pirmokėlis) nuo laiko parudusių sąsiuvinių krūvelė… kad parodytum savo vaikeliui, kaip kažkada vedžiojai pirmąsias raides. O gal nebėra Tėvų namų? Visko gali būti. Bet tikrai liko beržas, kurį apsikabinęs verkei, ar grakšti pušis, prie kurios prigludęs skaitei pirmosios meilės laiškus, ar pieva, kurios kvapų apsvaigintas, kritai ant nugaros ir ilgesingai lydėjai plaukiančius debesis. Nors mintimis ir prisiminimais sugrįžk ten – nuskaidrinsi sielą.
TĖVYNĖ – tai Tavo kaimynai. Ar gerbi juos? Ar puoselėji gerus santykius? Ar bent kai kada pasikvieti juos į svečius? Pagaliau, ar pasisveikini su jais? Pas ką bėgsi, į kieno duris pirmiausia belsiesi, jeigu nelaimė ištiks? Juk giminaičiai ir draugai gyvena už jūrų marių. Mylėk ir gerbk savo kaimynus ir būsi jų mylimas.
TĖVYNĖ – tai Tavo nuostabi, unikali, viena archajiškiausių, grožiu neturinti sau lygių lietuvių kalba. Gal nežinai, bet 1992-aisiais UNESCO mūsų kalbą išrinko pačia gražiausia, melodingiausia kalba planetoje (Gintauto Iešmanto knyga „Rodanti kelią, teikianti prasmę”, p.85)! Tai nepaprastą pasitikėjimą keliantis įvertinimas kiekvienam mąstančiam lietuviui. Deja, deja, apie tai lietuvaičiai sužinojo tik po septynerių metų… Kyla klausimas, kodėl kalbos specialistai taip atitrūkę nuo liaudies, kuri dirba kitose srityse ir neturi laiko šviestis. Juk kalbininkai turėjo pranešti tautai tokį įvykį bent jau 2009 metais!? Gaila – jie to nepadarė…Nematome jų nė televizijos ekranuose, o juk jie per visus kanalus turėtų mokyti mus taisyklingos kalbos, nes ji labai sunki, nors ir gimtoji! O gal jiems kažkas neleidžia? Ar malonu klausytis darkytos seimūnų kalbos? Ar malonu skaityti angliškus parduotuvių pavadinimus? Kas turėtų drausminti ir mokyti valdžios vyrus, jeigu jie patys nesusivokia? Lietuvių kalbai, kaip ir mūsų sutartinėms, netgi septyni tūkstančiai metų! Dar nebuvo nei Romos, nei Paryžiaus, bet mūsų žemėje jau dainavo lietuviškas sutartines, o jos „2010m. įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kuriam taip pat priklauso Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001m.) bei Dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2003m.) Užsienyje sutartinės yra tapusios savita Lietuvos vizitine kortele” (www.alkas.lt). Paskubėk susipažinti su tais, kurie moka jas dainuoti – sieloje patirsi begalinę ramybę. Atrodys, kad žvaigždės Tau pritaria, kad beribė visata Tavęs klausosi. „Apie lietuvių kalbos unikumą ir archajiškumą girdėjo kiekvienas, tačiau, ar daug apie tai galėtų pasakyti?” – rašoma ant ypatingo veikalo viršelio. Įsigyk Olego Poliakovo knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba” – apie savo nuostabiąją kalbą sužinosi daug įspūdingų dalykų.
O Tu, lietuvi, ar saugai savo kalbos tyrumą? Juk tai perlų perlas, tai brangakmenis, tai dovana visai žmonijai – ją studijuoja pasaulio žymiausiuose universitetuose. Pasirodo, be mūsų kalbos neįmanoma tyrinėti pasaulio indoeuropiečių kalbų dialektų. Tai bent!!! O Egipto hieroglifus įstengia perskaityti irgi tik lietuvių kalbą mokantis specialistas. Tai bent!!! (Juozas Šeimys „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“, Marijampolė). Tavo kalbą gynė, ją puoselėjo ir saugojo Tavo senoliai. Dėl jos knygnešiai krisdavo nuo priešo kardo. Ar žinojai, kad buvo suimta trys tūkstančiai knygnešių? Kad į Lietuvą iš Karaliaučiaus, Tilžės ir kitų vietovių buvo atnešti penki milijonai egzempliorių? Kad Jurgis Bielinis buvo pats uoliausias knygnešys? Kad pasaulyje tokio reiškinio ir tokio žodžio „knygnešys” niekada nėra buvę, todėl kalbininkams teko kurti anglišką naujadarą „booksmuggler”, pažodžiui – „knygų kontrabandininkas”, t. y. knygnešys? Kodėl atsirado knygnešiai? Ogi todėl, kad buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, o spausdiniai spausdinami vadinamąja kirilica. Kad užsienietis suprastų šį košmarišką laikotarpį, jam reikia papasakoti apie visą 120 metų carinės Rusijos okupaciją (1795 – 1915)!!! Jiems protu nesuvokiama, kiek ilgai tauta turėjo kęsti nutautinimo pažeminimą. Visgi mūsų skriaudėjams nepasisekė: karštai mylinčių Tėvynę, galvas už ją guldžiusių, kaip ir vėlesniais laikais, buvo ne vienas ir ne du.
Kas savo vaikams perduos gimtosios kalbos tyrumą, jeigu ne Tu? Ar susimąstai, kokie žodžiai išeina iš Tavo lūpų? Gal įpini žargonybių ir nereikalingų svetimybių, kad prieš kitus pasipuikuotum, kad atrodytum įdomesnis? Ir prašovei pro šalį, pasirodei kaip paskutinis nevėkšla, kaip paskutinis sielos skurdžius... Tie „wow”, „turėk gerą laiką“ ir „gyvenu fainai” Tavo asmenybę juodina. Atsisakyk jų. Juk mūsų kalboje yra begalės ištiktukų ir jaustukų. Kai rašai žinutes, kai komentuoji internete, įtariu, rašai be nosinių, ilgųjų balsių ir be skyrybos ženklų? Teisiniesi, kad daugiau laiko sutaupai. Pasakyk, tėvynaini, kokius kalnus nuvertei per tas dvi sutaupytas minutes? Nejaugi nesuvoki, kad užmirši rašybos taisykles? Nejaugi nesusimąstai, kokią žalą darai sau, savo vaikams ir Lietuvai? Ateis laikas, kai užsieniečiai lietuviškai kalbės taisyklingiau už Tave ir dar Tave pamokys. O gal Tau dar ir keiktis patinka? Kaip apgailėtina – juk keikūnas prakeikinėja savo ir savo vaikų gyvenimą, ir tokiam niekur niekada nesiseks, nes smegenys nebesveikos – mokslininkai tai jau įrodė. O buvo laikas, kai penkioliktajame amžiuje prūsų kilmės mokslo vyras Kopernikas žavėdamasis ir stebėdamasis rašė, jog lietuvių kalboje visai nėra keiksmažodžių… Jų ir nėra, tik nesusipratėlis prasčiokas juos skolinasi iš kitų tautų kalbų. Tiesa, mūsų kalboje yra ir piktokų palinkėjimų, pvz.: kad tave zuikis subadytų, kad tavo balti arimai, lįsk vabalo blauzdon ir pan.
TĖVYNĖ ilgisi visų ją palikusių puikių, stiprių, kūrybingų savo vaikų, kurie pavargo taikstytis su valstybininkų nedorumu, su jų nuolatiniu vogimu ir jų neteistinumu. Ar NEPRIKLAUSOMYBĖS Akte buvo parašyta, kad valstybininkams bus leista apiplėšti tautą? Jie jau tokie… Nors Tu ir toli nuo Tėvynės, vis tiek kreipk širdį jos linkui. Dar geriau – netrukus sugrįžk, o dar geriau – niekada iš Tėvynės neišvažiuok. Tavo talentai ir kūrybiškumas čia taip reikalingi! Bet jeigu jau taip atsitiko, kad dabar esi toli nuo mūsų, išmok tos šalies, kuri Tave priglaudė, kalbą ir susipažink su jos papročiais, niekada apie ją su niekuo nekalbėk blogai. Priešingai, gerbk ją, tarnauk jai iš visos širdies – juk ji Tau tapo gerąja pamote. Tačiau neužmiršk ir gimtosios kalbos. Jos mokyk savo vaikus, mokyk Lietuvos istorijos, sek mažyliams lietuviškas pasakas, dainuok lietuviškas dainas – pririšk jų širdis prie šito žemės lopinėlio ir pats žinok, kad buvai, esi ir būsi tik LIETUVIS. Nors dar daug turime blogybių, nejuodink Tėvynės ir niekam nepasakok, kaip čia blogai – išlik orus ir doras, saugok Tėvynės, kaip savo mylimosios, nesėkmes ir svetimam apie jas neprasitark.
TĖVYNEI verkiant reikia žmonių, kurie mylėtų savo tautos praeitį ir ja domėtųsi, ja gyventų, ja alsuotų, skaitydami rankraščius, ir apie ją kalbėtų visiems, nes tautai tai suteikia daug stiprybės, džiaugsmo ir supratimo („Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia”). Ar ne džiugu žinoti, kad Gediminas ir visi iki jo buvę tautos vadai buvo ne kunigaikščiai, o karaliai? Jie gavo valdžią paveldėjimo keliu, o ne iš svetimtaučių malonės. Mūsų karalystė atsirado iš savęs, iš savos bendruomenės. Ar ne džiugu žinoti, kad vikingai taip bijodavo lietuvių, anuomet sarmatų, jog kojos čia nekeldavo? Lietuviai aršiai gynė kiekvieną savo žemės pėdą. Devynioliktajame amžiuje Vilniaus universitetas buvo žymiausias visoje Europoje; jo nepralenkė nei Varšuvos, nei Maskvos ar Paryžiaus universitetai. Džiugu žinoti, kad kiekviename Europos soste yra lietuvių kraujo, nes trečioji žmona buvo tikra lietuvaitė – gražuolė Sofija iš Rokiškio (jai buvo dvidešimt šešeri, o Jogailai septyniasdešimt metų). Jogaila niekada negerdavo net vyno, maudydavosi šaltinio vandenyje ir gyveno sveikai. Lietuva Lenkijai padovanojo sveiką genetiką. Tik su Sofija Jogaila susilaukė vaikų – dviejų sūnų (pirmosios žmonos Jadvygos dukrelė mirė praėjus kelioms dienoms po gimimo). Vienas iš tų sūnų turėjo dvylika vaikų: šešis sūnus ir šešias dukteris. Jos visos buvo ištekintos už Europos karalių ir didikų, o keli jų broliai tapo Europos karaliais.
Karalaitis Kazimieras Jogailaitis (Jogailos vaikaitis, vienas iš tų šešių brolių) buvo paskelbtas šventuoju ir Lietuvos globėju. Šiandien turistai skuba į Vilniaus Arkikatedrą pasigrožėti nuostabaus grožio barokine Kazimiero koplyčia. Šiandien jo skulptūra užkelta ant Arkikatedros viršaus, bet neįtikėtinas dalykas – jo karūna nuimta ir padėta prie kojų!!! Ar dar kur kitur pasaulis yra regėjęs tokią gėdą? Kodėl jo karūna ne ant galvos, kaip ir priklauso? Centre stovi Rusijos globėja Elena su kryžiumu, Romos imperatoriaus Konstantino motina. Kam lenkiasi Lietuva? Architektas Laurynas – Stuoka Gucevičius nebuvo užkėlęs tų skulptūrų, jos stovėjo Arkikatedroje ant lygių grindų berods dabartinėje raštinėje. Ir tai buvo ženklas, kad Lenkija (jos globėjas Stanislovas – kairėje), Rusija ir Lietuva turi tą patį statusą. Ten Kazimieras buvo su karūna ant galvos, bet kažkas kitas ėmė ir jį nuvainikavo. Kas išdrįs ištaisyti šią gėdingą klaidą?
O Radvilų giminės nuostabūs darbai visai Europai? Jų šeimos buvo nepaprastai gausios, pasklidusios po visą pasaulį. Lenkijos prezidentas ir dabar reziduoja Radvilų rūmuose Varšuvoje, o Varšuvos universitetas irgi įsikūręs Radvilų rūmuose. Gabrielius Narutavičius (1865-1922), bajoras iš Telšių, lietuvis, tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, tik šias pareigas ėjo vos kelias dienas – jį nušovė. Jo vyresnysis brolis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius. Rusiją, ypač Maskvos miestą, stiprino Gediminaičiai. Su kaimynais esame pynęsi persipynę ir smagu, kad taip, bet daug gerų dalykų apie savo tautą nežinome. Mus kažkas padarė mažiukais. Netikėkime tuo, bet kaskimės prie nuslėptos tiesos, skaitykime metraščius, tik ne tarybinius vadovėlius, kuriuos parašė komunistai, ir tikrai atrasime aukso smilčių. Pažerkime jas. Tegu tviska ore ir mūsų širdyse – tada ir ūgtelėsime. Dalinkimės tuo, ką atradome, ką perskaitėme. Budinkime savyje ir kituose užmigusią meilę Tėvynei. „Neišmanyti istorijos – reiškia taip ir likti kūdikiu”, – rašė Ciceronas. Visi žinome, kad kūdikiu galima lengvai manipuliuoti. Nesileisk. Mokykis! Skaityk! Netingėk! Būk ŠVIESA, o ne TAMSA.
Lietuvos žmonių didžiausias nuopelnas savam kraštui yra ne tik išsaugota ir dar gyva lietuvių kalba, bet ir trys STATUTAI (1529 m., 1566 m., 1588 m.). Juose buvo surašyti įstatymai, skirti visiems Lietuvos piliečiams, ne tik didikams. Tai buvo piliečių teisių apsaugos užtikrinimas. Pirmasis Statutas buvo pirmas pasaulietinis įstatymų rinkinys visoje Europoje. Statutų išleidimo reikšmė labai didelė. Trečiasis Statutas, neturintis Europoje analogų, gyvavo 252 metus. Pati tauta buvo pasirašiusi sau taisykles, kaip gyventi, o karalius jas patvirtino savo spaudu. Europa dar nebuvo regėjusi tokio dalyko, kad moterų teisės būtų įformintos lygiomis su vyrais, kad ir vyras, ir žmona asmeniniu turtu galėjo disponuoti laisvai, be antrojo sutuoktinio sutikimo. Šie faktai ir daugelis kitų rodo, kad mūsų Tėvynėje prasidėjo teisinės valstybės kūrimas. Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą buvo kuriamas, redaguojamas 1649 m. Rusijos Soboro teisynas. Kalbama, kad prancūzai ir amerikiečiai (tik aštuonioliktajame amžiuje rašydami savo konstitucijas) taip pat pasinaudojo mūsų Statutais. Lietuvos Statutai galiojo iki 1840 m. (311 metų), carinei Rusijai panaikinus 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą (Wikipedia). Mūsų žmonės, ypač jaunuomenė, turėtų apie juos daug daugiau žinoti, nes jie mūsų tautos didingas paminklas. Ir būtų gražu, jeigu menininkai Lietuvos Statutus vienokiu ar kitokiu būdu (gal tai būtų trys saulėje žvilgantys aukštai iškelti skydai su užrašais ir datomis) įprasmintų Vilniaus Lukiškių aikštėje – nebereikėtų pyktis.
TĖVYNĖ – tai LIETUVOS šalies ribos. Žiūriu į žemėlapį ir širdyje darosi saldu – tai mano kraštas: čia kalba lietuviškai ir kitomis kaimynų kalbomis, nes esama įvairių tautų, ir su visomis puikiai sutariama. Lenkus ir lenkaites, rusus ir rusaites, žydus ir žydaites bei kitas tautas ir tautybes gerbiame ir mylime, laikome jas savomis – dirbame vien dėl Lietuvos. Juk Lietuva yra jų TĖVYNĖ ir jų GIMTINĖ, kaip ir mūsų. Čia tiek daug darbščių, gabių, taurių ir kuklių žmonių, čia tiek daug mokslininkų, rašytojų, poetų, sportininkų ir menininkų. Čia mano mylimieji, čia jaučiuosi savas tarp savų ir man čia nereikia jokių kaukių. Čia mano gimtoji upė ar tvenkinys, čia net 4000 ežerų! Čia nuostabi gamta ir nesibaigiantys šilti lietūs. Čia viskas yra gražu, nes ji mano TĖVYNĖ, ji mano GIMTINĖ – kitos neturiu ir niekada neturėsiu. Aš įaugau į ją šaknimis, aš įaugau į ją mintimis ir stovėsiu, ir vadinsiu šią žemę sava, kol gyvas būsiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.