Esami socializacijos centrai Vilniuje ir Kaune yra kryptingai naikinami. Kas atsitiko Lietuvoje, kad nusikalsti linkusių nepilnamečių sumažėjo? Šį klausimą galima adresuoti Vidaus reikalų ministerijai ir Švietimo ir mokslo ministerijai. Ir ką mes gausime – du skirtingus atsakymus. VRM statistika byloja, kad nepilnamečių nusikaltimų vis didėja, o nemažėja, o ŠMM visai nieko negali pasakyti šiuo klausimu.
ŠMM skelbiasi, kad nauji du socializacijos centrai iki 2019 m. bus atidaryti Lietuvos centre. Tai reiškia, kad nusikalsti linkusius nepilnamečius socializuotis nugrūs į Lietuvos ištuštėjusius kaimus su dalinai renovuotomis ir išvogtomis mokyklomis. Kitaip sakant, kuo toliau nuo akių. Kokiu būdu Lietuvoje sumažėjo nusikalsti linkusių vaikų? Ogi viskas paprasta. Savivaldybėms buvo įvesti rodikliai, kiek vaikų jos išsiunčia į socializacijos centrus. Kuo daugiau siunti, tuo daugiau gauni neigiamų vertinimų iš ŠMM ir tuo pačiu negauni pinigų. Kitas dalykas, tai mokinio krepšelis. Kitaip sakant, nepilnamečiai nelanko mokyklos, o jie nėra žymimi dienynuose. Tai krepšelis, kurį reikia išsaugoti.
Kokie vaikai patenka į socializacijos centrus? O patenka jie iš „gatvės“, galima tiksliau pasakyti – iš landynių. Dažniausia priežastis, kodėl jie patenka į centrus: mokyklos nelankymas (yra žinoma, kai nelanko 2-3 metus), nusikalstamų veikų darymas – vagystės, apiplėšimai, girtavimai, narkotikų vartojimas, prostitucija. Toks „nekaltas“ dalykas kaip rūkymas dažnai net nevertinamas.
Aš dirbau su merginomis. Taigi dažna atvykusi mergina yra prievartauta, apie penktadalis merginų patiria ir grupinį išžaginimą. Mušamos būdavo labai dažnai ir beveik visos.
Atvažiavusios į centrą, jos turi jau susiformavusią priklausomybę alkoholiui, nikotinui, narkotikams ir kitoms cheminėms medžiagoms. Nereta mergina užsiiminėjo prostitucija. Merginos į centrą patenka jau sergančios lytinėmis ligomis, kaip sifilis, triperis, gonorėja, o niežai, utelės, blusos – tų merginų dažnas palydovas.
2017 metais darytais tyrimais iš 14 merginų tik 2 nesirgo lytinėmis ligomis. Taip pat turime užfiksuotus ŽIV atvejus. Labai dažna atvykusi mergina jau turi sveikatos kortelėje kodą, žymintį psichinę negalią. Šizofrenija, emocijų ir elgesio sutrikimą, fobiją ir t.t. Merginų palydovas – pjūvių randai ant rankų ir kojų. Kai kurios net yra bandžiusios persipjauti kaklą. Daugelis jų gulėjusios psichiatrinėse ligoninėse po kelis ar keletą kartų.
Iš kur dažniausiai atvyksta šie vaikai? 60 – 70 vaikų patenka iš vaikų namų. Apie 80 procentų iš provincijos.
Ką daro socializacijos centrai su šiais nepilnamečiais? Visu pirma, jie izuoliuoja nepilnamečius nuo buvusio asocialaus gyvenimo. Paaugliai gauna sveikatos, mokymo, ugdymo paslaugas. Su šiais nepilnamečias dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, auklėtojai, savanoriai ir t.t. Galėčiau vardinti programas ir užklasinę veiklą, kurias lanko merginos, bet ar to reikia?
Visa ši sistema „laužoma“ ir „išdraskoma“. Jos vietoje bandoma kurti sistemą, kuri yra toli nuo socialinio gyvenimo visuomenėje.
Kas galėtu pasikeisti, kad visuomenė suprastų, jog socializacijos centrai yra būtinybė, gelbėjanti nepilnamečius nuo nusikalstamų veiklų ir veikų?
Sakysiu bjaurius, ne visiems priimtinus, bet, manau, realius dalykus. Lietuvoje reformos prasideda tik tada, kada tai sukrečia visuomenę. Matuko užmušimas ir vaikų įmetimas į šulinį sukrėtė visuomenę. Politikai, gelbėdami savo pasturgalius, pradėjo vaikų teisių sistemos reformą.
Manau, kai nusikalsti linkę nepilnamečiai pradės atiminėti gyvybes, ypač žiauriais būdais, tai sukrės visuomenę taip pat. O gal tai jau vyksta? Gal tai pernelyg nereikšmingi atvejai?
Aš nesu pranašas ar aiškiaregis, tiesiog nelaimės nuojauta manęs neapleidžia seniai.
Nemėgstu ir nenoriu slėptis už išgalvotų slapyvardžių straipsnyje.
Esu auklėtojas – Jevegnijus Žikulinas – buvusio Vilniaus vaikų socializacijos centro, kuris panaikintas 2018 vasario 28 d. Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratų.
P.S. Tiesa, vyrukai, kurie 2016 – 2017 metais Vilniuje, Šeškinės mikrorajone, pirkote nepilnametės sekso paslaugas, prašau pasitikrinkit dėl ŽIV.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.
Komentuoja Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius
Šiuo metu veikia 5 vaikų socializacijos centrai. Per kelerius ateinančius metus planuojama iš esmės pertvarkyti šiuos centrus, sukuriant šiuolaikiškas įstaigas, kuriose būtų stiprinami socialiniai vaikų įgūdžiai. Pertvarka vyks keliais etapais – vieni centrai bus uždaromi, kiti taps moderniomis erdvėmis. Planuojama, kad iki 2019 metų šalyje liktų veikti trys socializacijos centrai: Gruzdžiuose, skirtas berniukams, bei du nauji centrai (vienas berniukams, kitas – mergaitėms) – Kėdainių ir Kelmės rajonuose. Visų trijų centrų patalpos bus pritaikytos šeimyninei aplinkai, sutvarkytos teritorijos, centrai aprūpinti modernia įranga ir mokymo priemonėmis, įrengtos erdvės neformaliam ugdymui, praktiniam mokymui, laisvalaikiui.
Jiems pertvarkyti Švietimo ir mokslo ministerija skiria per 5 mln. eurų.
Dabar vaikų socializacijos centrai nėra sukurti pagal šiuolaikinius vaikų elgesio korekcijos modelius, jų aplinka ir ugdymosi sąlygos nėra pritaikytos sėkmingai vaiko resocializacijai.
Dauguma socializacijos centrų veikia buvusiose nepilnamečių bausmės atlikimo vietose. Pagal vaikų skaičių jie yra per dideli, daug lėšų išleidžiama nenaudojamoms patalpoms išlaikyti, trūksta motyvuotų specialistų. Be to, įsivyravusi negatyvi tendencija į socializacijos centrus siųsti vaikus iš vaikų globos namų. Pvz., likviduojamame centre Kaune vaikų iš globos namų yra 46 proc., o Vilniaus – 78 proc. auklėtinių.
Centrų pertvarka todėl ir atliekama, kad dabartinis modelis nebuvo geriausias. Siuntimas į centrus yra kraštutinė priemonė. Pagal rugsėjo 1 dieną įsigaliojusią Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo naują redakciją, vaiko siuntimas į socializacijos centrą gali būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kuo trumpesniam terminui ir atsižvelgiant į vaiko interesus. Ir jam turi būti sudarytos sąlygos įgyti visuomenės gyvenime reikalingų įgūdžių, surasti mėgiamos veiklos, pasimokyti amato. Todėl ir centrai pertvarkomi būtent atsižvelgiant į tai. Pavyzdžiui, Kauno vaikų socializacijos centre „Saulutė“ vaikai ugdomi pagal pagrindinio ugdymo ir socialinių įgūdžių programas, vykdoma ikiprofesinio mokymo programa, suremontuotos patalpos, įrengtos virtuvėlės. Gruzdžiuose yra ikiprofesinio mokymo, o Vėliučionyse – ir profesinio mokymo programos.
Svarbu užtikrinti ir tokių vaikų ugdymą jiems jau išėjus iš socializacijos centro, kuriame praleidžia arba iki metų, arba iki 3 metų. Prieš vaikui išeinant centras kartu su savivaldybe jam parengia socializacijos planą, vaikas renkasi mokymo įstaigą, kurioje toliau tęs mokymąsi. Vaiko tolimesne socializacija rūpinasi savivaldybė, centras dar kurį laiką stebi, kaip jam sekasi.
Šiais metais uždaromi Vilniaus ir Kauno vaikų socializacijos centrai. Devynios mergaitės – tiek jų iš viso yra sostinės vaikų socializacijos centre – nuo vasario pabaigos perkeliamos į Kauno socializacijos centrą „Saulutė“. Iš likviduojamo Kauno vaikų socializacijos centro, kuriame iš viso yra 11 vaikų, keli vaikai iškeliami į Gruzdžių ir Vėliučionių vaikų socializacijos centrus, dar kitiems buvimo laikas socializacijos centre bus pasibaigęs.
Perkeliamiems vaikams sąlygos tik pagerės. Jie gyvens modernesnėse patalpose ir turės daug geresnes sąlygas ugdytis.
Dėl atleidžiamų darbuotojų kalbėtasi su Vilniaus ir Kauno savivaldybėmis, kad jos rastų galimybes pasinaudoti jų pedagogine patirtimi ir juos įdarbinti kitose ugdymo įstaigose.