Bet vienas dalykas skaudina mane. Kolegos iš kitų šalių gali gauti Danijos pilietybę ir išlaikyti savąją, o mes, dvi lietuvės, negalime. Kartkartėmis seku debatus lietuviškose medijose ir noriu čia pasakyti savo nuomonę apie kai kuriuos argumentus prieš dvigubą pilietybę.
Pirmiausiai visi kalba, kad suteikus tokią galimybę – turėti dvi pilietybes – emigrantai tikrai nebegrįš į Lietuvą. Lyg jie planuotų grįžti, jei uždrausime jiems priimti kitos šalies pilietybę.
Pilietybė nėra priežastis, dėl kurios emigruojama, bet tai taip pat nėra ta priežastis, dėl kurios grįžtama. Negaliu kalbėti kitų vardu, bet aš turiu jaukius namus, mylinčią šeimą ir gerą mėgstamą darbą čia, svečioje šalyje. Atsisakyti viso to ir grįžti į nežinomybę Lietuvoje jau nėra įmanoma. Man 52-eji metai ir galimybių gauti bent kiek normalų darbą Lietuvoje beveik neturiu, o mano vyras danas juo labiau neturi jokių šansų. Jis ne verslininkas, paprastas eilinis darbuotojas paprastoje įmonėje už labai vidutinį atlyginimą šios šalies masteliais.
Manau, kad ir daugybė kitų panašaus likimo žmonių man pritartų, kad juo daugiau metų prabėga, juo mažiau realistiškas yra grįžimas. Gal jauni žmonės, tie, kurie įgijo išsilavinimą, įgavo naudingos patirties užsienyje. Jei nors nedidelė jų dalis grįžtų, tai tikrai būtų naudinga Lietuvai, bet vėlgi – ne pilietybė šį sprendimą nulems, bet gyvenimo sąlygos ir aplinkybės.
Kitas argumentas – kam emigrantams reikalinga kitų šalių pilietybė? Jei jau mes esame tokie Lietuvos patriotai, tai turėtume tenkintis tik Lietuvos pilietybe, nes vis tiek jau užsitarnavome teisę gyventi savo naujoje šalyje.
Į šį klausimą galiu atsakyti taip pat iš savo pozicijų. Aš esu politiškai aktyvi, mane domina visuomenės problemos ir man rūpi, kaip naudojami mano sumokėti mokesčiai. Neturėdama Danijos pilietybės, negaliu turėti jokios įtakos ir negaliu naudotis savo demokratinėmis teisėmis. Ar turiu likti antrarūše bebalse Danijos gyventoja tik todėl, kad myliu Lietuvą? Visada balsuodavau rinkimuose Lietuvoje, balsuoju dabar savivaldybių rinkimuose Danijoje, nes Europos Sąjungos šalių piliečiai turi tokią teisę, bet negaliu išsakyti savo nuomonės Danijos parlamento rinkimuose ir dėl to jaučiuosi nelygiateise. Ar tokie turėtų būti lietuviai Europoje – juodadarbiai be pilietinių teisių?
Iš kitos pusės – nemanau, kad turiu teisę balsuoti Lietuvos rinkimuose ir spręsti, kur turi būti naudojami Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai. Neturiu nei laiko, nei galimybių aktyviai sekti politines naujienas dviejose šalyse, o kai nežinau smulkesnių detalių, kas vyksta Lietuvoje, negaliu ir rinktis, kas turėtų Lietuvą valdyti.
Kai kurie Lietuvos politikai bei ypač didelė anoniminių komentuotojų dalis pateikia argumentą, kad kartu su teisėmis, kurias suteikia Lietuvos pilietybė, turėtų būti reikalaujama ir vykdyti piliečio pareigas. Tarp pastarųjų ypač dažnai minimas mokesčių mokėjimas. Bet juk tai nerealu. Ar čia norima pasakyti, kad emigrantai turėtų mokėti dvigubus mokesčius? Kaip tai įmanoma realiai padaryti?
Aš naudojuosi Danijos sveikatos apsaugos ir švietimo sistema, važinėju Danijos keliais, kreipiuosi į Danijos institucijas, kai reikia spręsti įvairias kasdienes biurokratines problemas. Į Lietuvą atvažiuoju retkarčiais kaip turistė, aplankau artimuosius ir moku už viską savo uždirbtais pinigais. Kitaip tariant, negaunu jokių nemokamų paslaugų Lietuvoje. O ir nepretenduoju į tas paslaugas.
Lietuvoje išdirbau 23-ejus metus ir visus tuos metus mokėjau mokesčius. Kadangi neplanuoju grįžti į Lietuvą, pensiją man pirmiausiai mokės Danijos valstybė. Po 15 metų, nes mano kartos žmonės į pensiją čia gali išeiti 68-erių metų. Tai reiškia, kad ir paslaugas senatvėje gausiu čia, Danijoje – nemokamą gydymą, lengvatas vaistams, kompensacijas už būstą ir panašiai. Ne iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės.
Tai kam man reikia dvigubos pilietybės, paklausite jūs? Man jos reikia, nes niekada nenustosiu būti lietuve. Kad ir kur gyvenčiau, kad ir kokiomis kalbomis kalbėčiau ir kad ir kokią kultūrą vartočiau, visada išliksiu lietuvė ir tuo didžiuojuosi. Bus labai liūdna, jei man teks atsisakyti lietuviško paso. Ne todėl, kad jis suteikia kokių ypatingų privilegijų, bet todėl, kad jis rodo mano tautinę bei emocinę priklausomybę.
Taigi kai eisime į referendumą ir kai jūs, mieli tautiečiai, rinksitės, ar palikti išvykusiems savo šeimos nariams, draugams ir pažįstamiems teisę vadintis lietuviais, pagalvokite. Gal daugiau laimėsime suteikdami pasaulio lietuviams galimybę išlaikyti savo tautiškumą, nei užtrenkdami Lietuvos duris prieš jų nosį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.