Mus vienija ne Lietuvos medijų skleidžiama psichozė apie Lietuvos 100-metį, tarsi tai būtų koks pasiekimas, o ne natūraliai pasiektas laiko etapas. Kalbama apie šalies didybę, daug apie praeityje pasiektus darbus, kurių natūralu per ilgą laiko etapą – daug ir įvairių, juk visi, kas lankėme mokyklą ir istorijos pamokas, apie praeities paveldą kuo puikiausiai žinome.(Pamename tai ir tuo didžiuojamės kiekvieną dieną be niekeno paskatos).
Lietuvos padangėje skleidžiama žinia, kad visi turi jausti pareigą švęsti didžią datą, suprasti tai kaip visų Lietuvos piliečių pasiekimą – suprask, pasiekimas, kad sulaukėme. Raginama didžiuotis Lietuva ir stengtis prisiminti visas priežastis, kodėl mes visgi mylim gimtąją šalį (lyg tai būtų ne savaime suprantamas dalykas). Žmonės paraginti net pradėjo skleisti žinią – kiekvienas parašė staiga atradę savyje priežastis, dėl kurių myli Lietuvą, kas jam ta Lietuva, žodžiu, tikra patriotinė demagogija.
Visa tai kaip kokia pigi parodija visų realių visą Lietuvą gaubiančių skaudulių fone – tikro nusivylimo šalies valdymu, socialinių, materialinių, kultūrinių ir dar daugelio kitų labai svarbių problemų su kuriomis realiai kiekvieną dieną susiduria kiekvienas Lietuvos pilietis. Tos problemos taip įsisenėjusios ir ilgai besitęsiančios bei nesprendžiamos, kad viena diena, kada tave ragina sustoti ir prisiminti visa, kas gražu, buvo pasiekta per 100 metų (juk visi turime gražių prisiminimų) mes sustojame ir prisimename, kad paskutinius 27-erius iš 100 metų esame laisvi spręsti – kovoti ar pasiduoti. Ir vaizdas toks, kad paskutinis kartas, kai mes kovojome, strigo 90-tuosiuose, o paskui mes nustojome kovoti.
Tuose metuose turbūt telpa visos jau minėtos nuoskaudos. Visa realybė su kuria susidūrėme po didelės euforijos. Suvokimas, kad daug skaudžiau, kai tave veja savi, ne svetimi. Tą milijoną širdžių – kai kurių lietuvaičių likusių Lietuvoje giminaičių, brolių, seserų, mamų ir tėčių, o gal tiesiog bendrapiliečių, vienija realybė – ta egzistuojanti Lietuva, kurią palikome įskaudintomis širdimis. Mes 100-metį švęsime neapkvaitę nuo dirbtinės euforijos, kuri skleidžiama Lietuvoje kaip kokia pigi propaganda. Aš Lietuvos šimtmetį regiu, kaip atskaitos tašką.
Tad Lietuvos 100 metų sukaktį švęsiu kaip gimtadienį linkėdama Lietuvai sveikatos – kad išsigydytų tą ją kankinantį vėžį – korumpuotus valdžios žmones, kurie baigia ją suėsti, taip kartu išsivalyti ir susigrąžinti savo sveikąsias ląsteles – žmones Lietuvon – jie gali Lietuvą pagydyti su žiniomis, energija ir amžina laikui nepavaldžia meile Tėvynei. Nors tai tik banalūs niekai, svajos tarpusavio svaičiojimai apie geresnes dieneles, apie kurias pakalbam prie kavos puodelio tarpusavyje, o vėliau grįžtam į realybę.
Kasdienius darbus, kurie mus stumia gyventi ir kai kuriems lietuviams tie darbai, kurie mums užtikrina tą postūmį gyvenime, deja, rasti ne Lietuvoje. Nes Tėvynė kai kuriems dėl vienų ar kitokių aplinkybių tapo nedraugiška terpe gyvenimui. Kažkas tuos žmones išstūmė iš jau nepriklausomos Lietuvos – ir tai realu, o ne banalūs prisiminimai, kaip gimtinėje gyventa, kaip būta pas močiutę kaime, kaip girdėta ką ji pasakojo... Visi iki vieno esame pilni gražių vaikystės (kadangi tą nerūpestingą etapą visi mename gražiau nei kitus gyvenimo etapus) prisiminimų.
Mes visi turėjom mieląsias močiutes, kurios kepdavo gardžiausius, kiek tik pamenam esam ragavę, pyragus, kurios mums daug ką papasakodavo, tuo pačiu ir apie jų gyvenimą tarpukariu, nes būtent tada virė jų gyvenimas, kaip dabar verda mūsų, ir mes lygiai taip pat, kaip mūsų mielosios močiutės, kada nors savo patirtis, kaip pačias svarbiausias, perduosime ateities kartai. Ir tos močiutės buvo visų pačios ypatingiausios, su pačioms gražiausiomis sielomis ir pačiais skaniausiais pyragais ir meilė joms, praeičiai ar sentimentai tiems dalykams nei kiek netampa menkesni vien dėl to, kad likimas tave nutrenkė į kitus Europos pakraščius.
Tarsi vertybės per menkos buvo įdiegtos į kiekvieno Emigranto širdį, neturėjo tinkamo autoriteto, todėl netapo kovotojais ir nepasiliko Lietuvoje. Apie tarpukario sunkumus man ir dabar papasakoja jau išėjusio anapilin senelio sesuo – tas gyvenimo laikotarpis, kaip ji mena, tuo pačiu ir mieliausias, nes tada ji buvo jauna, graži ir su šviesia viltimi žiūrėjo į rytojų, tikėjo Lietuva, kad ji galbūt pagaliau bus laisva ir tuomet geresnė.
Mano amžiaus karta esame, užauginta nepriklausomybės laikais, žiūrime į Lietuvą su viltimi, kad ji GALBŪT DAR GALI tapti geresne. Gal esu per daug kritiška savo gimtajam kraštui – matau ne tik juoda ar balta – visa spalvų gama juosia mano netobulą, bet mylimą Lietuvą. O gal meilė Tėvynei yra mažiau mane apakinusi, o gal tiesiog neturiu jokių interesų žiūrėti į visa tai kitaip nei tiesiog realiai, kaip yra iš tiesų, nei gerb. Makaraitytė, kad rašyčiau tokius dalykus, kaip dailūs prisiminimai apie močiutę ir pateikti tai kaip žurnalistinį darbą – straipsnį spaudoje.
Įdomu, kokia viso to esmė? Pasakyti tarp eilučių tiesiog tai, kad išvykę iš Lietuvos prastesni žmonės, prastesni lietuviai, nes nepajėgė kabintis į gyvenimą gimtame krašte, nes jų neteisingos vertybės, kurias, ačiū dievui, minėtai žurnalistei įdiegė senoliai? Ačiū ištaria šiai žurnalistei turbūt visa gausybė brolių ir sesių lietuvių išsibarsčiusių po visą pasaulį už tokį pasveikinimą, už šią žinutę Šimtmečio proga.
Lietuvą ir jos žmonės yra ne tik marga jos praeitis. Lietuva – ne tik lankų ir miškų grožis, žaluma, upių vingiai ir ežerų, ir dangaus mėlynė. Lietuvos iškilūs poetai puikiai visa tai aprašė. Dėl visa to verta gyventi ir gera ten gyventi, kai esi ten laukiamas. Bet Lietuva yra dabar ir tik nuo to, kas vyksta dabar, (o ne dėl to, kas jau yra įvykę) priklauso jos ateitis – ateities 100-metis. Lietuva yra tik graži teritorija be jos žmonių. O daugiausiai turintys galių asmenys Lietuvoje labai nemyli savo žmonių. Daugiausiai galių turintys verčia žmones jaustis sistemos įkaitais, o ne šeimininkais.
Bejėgiais besijaučiančią tautą, kuri retai turi realių rėmėjų net žiniasklaidoje, kuri turėtų būti ta, kuri atveria akis tiesai. Nusivylę, besijaučiantys skurdžiais, išnaudojamais, išsigandę bausmių, apriboti, sudrausminti, apskųsti, stebimi ir t.t. – argi gali būti tokie žmones būti kovotojai? Lai liaudis pasidžiaugia šlovingais praeities pasiekimais, nes dabar kaip ir nėra kuo nudžiuginti – šalyje daug smurto, alkoholio, vagių, sukčių, melagių, net iškilūs Lietuvos asmenys (režisieriai, dailininkai, rašytojai) ir tie – arba priekabiautojai neverti gautų laurų arba galimai Lietuvos išdavikai.
Degradavusia besijaučianti Lietuvos visuomenės dalis kažin, ar gali būti nusiteikusi kovoti už geresnę savo ateitį. O ta ateitis kaip ir priklauso nuo žmonių nusiteikimo kovoti, tačiau revoliucinės žmonių mintys gesinamos lengvomis žinutėmis žiniasklaidoje, kurios nukreipia mintis ne į tai, kas iš tiesų svarbu. 100-metis tik atskaitos taškas, Lietuvos praeitis, kad ir kokia ji iš tiesų buvo ir šlovinga ir nelabai, tai TIK praeitis. Ateitis – štai ties kuo kiekvienas turėtume koncentruotis šios datos akivaizdoje.
Nes tik dėl ateities perspektyvos kiekvienas judame pirmyn. Degradavusia besijaučianti visuomenės dalis šlovingos ateities viziją nebent prievarta teįžvelgs – kas taip peršama per medijas – apsimeskite, kad patriotiškai švęsite Lietuvos Šimtmetį, nes tai madinga, nes tuo pačiu metu kitu kanalu siunčiama žinutė apie dar vieną gėdingai tragišką naujieną iš Lietuvos realijų.
Koks groteskiškas dabar man atrodo Lietuvos šimtmečio minėjimas besiklausant viešojoje erdvėje pasisakančiųjų – tarsi šventės akivaizdoje Lietuva visai kitaip suspindi ir visa tauta staiga apsigobę trispalvę šokam ratelius giedodama himną.
Kodėl groteskas? Nes tos vienybės dabar mažiausiai tematyti – susiskaldžiusi, susipriešinusi tauta – netgi menkaverčiais klausimais vyksta mūšiai įvairiose plotmėse. Vienybė šalyje, kur viešai medijose skelbiama apie dvi Lietuvas? Manau, tos dvi Lietuvos šį Šimtmetį sutiks labai skirtingai. Su skirtingais jausmais, patirtimi ir požiūriu ir į šią datos reikšmę. Tačiau viešai mes girdime daugiausia tik vienos Lietuvos dalies nuomonę – tą viešąją, teisingąją, paradinę – tokiu atveju vienintelę, kurios liaudžiai ir reikia (tokią nulaižytai dailią, kaip Indrės Makaraitytės straipsnis apie jausmus tėvynei ir iš kur jie tokie tyri), ta dalis – nuomonės formuotoja primeta savą modelį, kaip vienintelį teisingą, pagal kurį mes turime sekti, tad audringai turime pasitikti Lietuvos garbingąjį Šimtmetį – tik ir betaukšdami apie visa, kas gera ir gražu toje mūsų Lietuvoje, kokie Dievo palaiminti vaikai esame ir t.t.
O ta kita, neišgirsta „antroji Lietuva“, ta tylioji, nuslopinta ir nusivylusi, mažiau besireiškianti per TV, kuri tyliai dirba savo darbus ir neturi laiko tam „viešam paradui“, manau, taip pat tyliai švęs ir šią datą – tyliai iškeldama vėliavą prie namų ir lauks eilinio rytojaus.
Vienybė, mano nuomone, net ir šios datos akivaizdoje nežydės, kažin, ar tai įmanoma tokioje suskaldytoje visuomenėje. Groteskas, kreivų veidrodžių karalystė, puota maro metu – daugybė visokiausių epitetų man iškyla belaukiant didžiosios dienos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.