Esu paprasta mergina iš provincijos, mačiusi daug vargo, skurdo, nepritekliaus. Nepažįstu savo tėvo - tai irgi galėjo būti priežastis, kodėl pasirinkau netinkamą vyrą. Mano gyvenime vienintelis vyras buvo mano mokyklinių laikų meilė, su kuriuo jau senokai išsiskyriau (galbūt be reikalo), dar prieš pažintį su mano dabartiniu. Neturėjau nei brolio, nei pusbrolio, nei vyriškos giminės draugų, nei dėdės, nei senelio. Visada gyvenome trise: mama, aš ir kalytė, vardu Pupa.
Mano mama, kad galėtume visos trys kažkaip pragyventi, dar kai aš mokiausi mokykloje, išvažiavo uždarbiauti į užsienį. Grįždavo keletą kartų per metus, kad su manimi pabūti. Likusi viena aš gyvendavau, kaip tik išmanydavau. Imu ir praleidžiu pinigus, kuriuos mama man būdavo palikusi iki kito grįžimo. Iki grįžimo - mėnuo, du, pusantro mėnesio, o aš be skatiko. Pupai maisto būdavo daug nupirkusi, tai ne karto teko mums abiems maitintis šuniukų sausais skanėstais. Skambinti mamai ir prašyti pinigų aš nedrįsdavau, nes juk būdavo palikusi, kad išgyvenčiau, man būtų gėda kaulyti, pati kalta, kad ne visada apsiskaičiuodavau, juolab žinojau, kad mama pati labai vargsta, sunkiai dirba. Na bet aš nesiskundžiu, stengiuosi matyti geras puses. Štai neprisiauginau nuo jaunystės visokių riebalinių ląstelių, esu lieknutė kaip šakaliukas. Mano veidukas nėra gražus, turiu vadinamąją "kiaulės nosytę", eisena irgi kaip kerėplos, bet užtat turiu nepriekaištingą figūrą, kuria didžiuojuosi, ypač šakaliuko kojomis.
Matyt dėl mano figūros ir nušviesintų plaukų į mane labai žiūrėdavo mano grupiokas, kai įstojau į universitetą. Pastebėjau - žiūri ir žiūri. Man tai buvo labai malonu, nes supratau, kad patinku jam. Tik niekaip nesuvokiau - kodėl jis prie manęs neprieina, neužkalbina? Iniciatyvos ėmiausi aš. Bet ką - pakalbėdavome ir tiek. Nesikarsiu juk pati ant kaklo. Man jis labai patiko. Aukštas, drovus, mandagus, blondinas, šviesiaakis. Man taip pasirodė, kad jis paslaugus. Jis ėmėsi iniciatyvos man padėti su mokslais. Kai įsikalbėjome, paaiškėjo, kad turime daug bendra. Jis, kaip ir aš daug vargo matęs, jis, kaip ir aš, panelės vaikas, augęs be tėčio. Pastebėjau, kad jis labai gražiai bendrauja su savo mama, apskritai, labai paslaugus moterims. Vienintelis dalykas, kuris man nepatiko, buvo tai, kad kartais nusigerdavo iki komos. O prisigėręs būtinai ką nors iškrėsdavo, pavyzdžiui, išbarškina kam nors langus, susimuša. Betgi ne kasdien. Vienu žodžiu, jis man patiko, bet tarp mūsų neužsimezgė nieko daugiau nei draugystė. Greitai jis metė mokslus ir tas mūsų bendravimas kuriam laikui nutrūko.
Mokslams einant į pabaigą, ėmiau ieškotis darbo, visur siuntinėjau savo CV, buvau pasiryžusi įsidarbinti bet kur, nes man buvo gėda, kad mane, suaugusią merginą, išlaiko mama, lenkianti nugarą svetimoje šalyje, dirbanti vyriškus darbus. Ir štai mane pakviečia į pokalbį. Ateinu, o ten - jis. Darbuotojų atranką darė ne direktorius, o mano buvęs mokslo draugas, jis daug direktoriui padėdavo, kaip vėliau paaiškėjo. Jis pasakė: tu priimta, mes dirbsim kartu. Iš laimės vos ne apsisisiojau. Na ką, pradėjome dirbti drauge. Ir štai dabar jau nutariau rimtai imtis iniciatyvos, nes supratau, kad pats jis taip ir neišdrįs. Dėl tos iniciatyvos ėmimosi vėliau teko išgirsti gandų, kad aš neva tai įžūli plika basa kaimietė, prisikabinau prie vaikino, kad jis mane išlaikytų. Na, bet į gandus ir žmonių liežuvius nelabai kreipiu dėmesio. Prisipažinau meilėje, įsisiurbiau į lūpas, jis manęs neatstūmė. Pasakė, kad laukė tos akimirkos. Paklausiau, kodėl jis pats prie manęs nepriėjo. Jis pasakė, kad toks jau jis yra, jis niekada pirmas neparodo iniciatyvos, kad jį visada pakabina, o ne jis kabina. Nors dabar tai atrodo absurdiškai, bet tada tai laikiau geru jo bruožu.
Apskritai, jis man patiko savo keistenybėmis. Aš netgi iki šiol vedu storą sąsiuvinį, kuriame aprašau jo keistumus. Pavyzdžiui, ateiname į kavinę, jis greitakalbe pasako, kad jam atneštų alaus ir keptos duonos. Po to ilgai ir nuobodžiai varto meniu, toks įsigilinęs ir nieko aplink nematantis. Skaito meniu atidžiai kokį pusvalandį, kartais net valandą. Kai iš kelinto karto ateina padavėja, jis užverčia meniu ir paklausia: "O cepelinų?" Jis niekada nieko daugiau neišsirenka. Tik cepelinus. Sakau, kam tą meniu vartyti tiek ilgai. Arba štai kitas jo juokingas bruožas: jis kažkodėl mano, kad kebabus valgyti yra gėdinga, nežinau, kodėl jam taip atrodo, galbūt, kad aplinkiniai sakys, jog jis nesirūpina savo sveikata, valgo greitąjį maistą. Bet kebabus jis labai mėgsta, todėl kasdien juos valgo pasislėpęs, važiuoja jų pirkti į kitą miesto galą, kad tik niekas iš pažįstamų nepamatytų.
Taip, jis tikrai man buvo žavus savo keistenybėmis. Jis atrodė žavus ir savo mielu, netgi, sakyčiau, moterišku, veideliu, ant kurio neželia nei pasiutęs ūselis. Man patiko jo drovumas. Jaučiau, kad jis mane myli, o aš irgi jį buvau įsimylėjusi, tiesa, tai buvo beveik platoniška meilė. Išsinuomojome pas šeimininką kambarį ir ėmėme kartu gyventi, nors mama jo ir nenorėjo paleisti. Po kiek laiko ir apsivedėme oficialiai.
Gyvename gražiai, nesipykstame, įdomiai leidžiame laisvalaikį. Mano vyras netgi ėjo pas trenerį, kad išmoktų plaukti. Jis anksčiau nelankė jokių baseinų, netgi pliažuose nesilankydavo, nes, kaip pats sakė, labai gėdindavosi išsirengti, kaip jau minėjau, jis buvo drovus iki pat plaukų svogūnėlių. Su manimi jis šiek tiek drąsesnis tapo.
Ko gero, jūs pamanysite, kad gavau idealų vyrą: sutariame, gyvename linksmai ir nenuobodžiai, ketiname įsigyti šunį. Mes vienas kitam tinkam – taip man sako mano draugės. Tačiau aš pati jaučiuosi apsirikusi pasirinkdama vyrą ir netgi svarstau apie skyrybas. Užkniso tai, kad jis mamyčiukas, užkniso tai, kad jis nuolat meluoja visiems viską – reikia ar nereikia. Man irgi buvo prisimelavęs, kad jo biologinis tėvas, kurio jis niekada nepažiniojo ir net nežino, kas jis yra, neva kilęs iš garsios giminės, o jo teta – universiteto profesorė, nors jokios tetos iš tiesų jis net neturi. Jo gyvenimo būdas yra girtis ir meluoti.
Aš netgi ėmiau manyti, kad jis sakydamas, jog mane myli taip pat meluoja. Esmė ta, kad tarp mūsų beveik nėra intymumo. Sueitis yra įmanoma tik retais atvejais, ypatingo nusiteikimo metu ir kartais jis kažkokias tabletes išgeria. Noriu normalios šeimos, vaikų, normalaus intymumo su vyru. Aš dėkinga savo buvusiam draugui, kad žinau, kas yra intymumas. Kitu atveju manyčiau, kad toks mano vyro elgesys yra normalus.
Štai kaip būna. Mes kartu dar neseniai, tik pora metų, bet situacija tik blogėja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.