Visą gyvenimą žinojau, kad man patinka menas. Bet niekada nežinojau, kad VDA egzistuoja, todėl studijuoti meną man niekada nebuvo šovę į galvą. Prieš metus gavau galimybę mokytis tapybos pas vieną dailininką. Sekėsi puikiai. Daug išmokau, daugiau negu dailės akademijoje ir galiausiai man pasiūlė mokytis VDA.
Kaip ir minėjau, aš net nežinojau, kad tokia vieta yra, todėl per daug jai simpatijų neturėjau ir nei vieno dėsytojo nelaikiau dievaičiu ar pačiu geriausiu Lietuvos menininku. Bet žinojau, kad kriterijai patekti į akademiją yra kosminiai. Dėstytojai reikalauja iš tavęs maksimumo, jeigu ten nori mokytis. Todėl, kai pamačiau, jog įstojau, pasijutau tikrai gerai. Mane įvertino, mane pripažino ir priėmė į mokslo įstaigą. Mano menas jiems patiko.
Aš patikau garsiems Lietuvos menininkams. Jausmas buvo nuostabus, nemeluosiu. Jaučiausi pakylėta, nes yra tokių žmonių, kurie baigia meno mokyklas ir jiems nepavyksta patekti į „išsvajotą“ mokyklą. Ir nuo dabar jau galime pradėti kalbėti apie dėstytojų daromą įtaką, pradėti suprasti merginas, kurios patyrė seksualinį smurtą. Aš tikiu, jog jos panašiai jautėsi kaip ir aš. Jos buvo pripažintos garsių žmonių, galbūt net jų dievaičių.
Jaunai, 18-metei menininkei tai tikras pripažinimas. Pirmoji mūsų užduotis buvo nutapyti peizažą. Kaip aš pati supratau, tam, kad dėstytojas pamatytų, koks yra mūsų kiekvieno lygis, jog jis pats žinotų, kaip asmeniškai su kiekvienu studentu dirbti ir jį mokyti. (Beje, kalbame ne apie poną J. Gasiūną). Kitą paskaitą visi parodėme savo peizažus ir išgirdome daug kritikos. Kaip kiekvienas iš mūsų nemoka tam tikro dalyko. Gerai, kritika nėra blogai, ji skatina mokytis ir tobulėti.
Deja, bet niekas mūsų taip ir nepradėjo mokyti. Visi savarankiškai dirbome, rodėme savo etiudus destytojui ir klausėmės jo pastabų, kaip nemokame sumaišyti dažų, jog išgautume reikiamą spalvą. Kaip nemokame tinkamai nupiešti figūrų. Vėlgi, suprantu paneles, kurios gavo papildomo dėmesio ir asmeniško mokymo iš dėstytojo. Įsivaizduokite, visa grupė nieko nemoka ir dėstytojas kartoja, jog tu esi tas, kuris kažką turi ir sugeba tapyti.
Peržiūros. Metas, kai praktiškai visi studentai pradeda jaudintis. Savo akimis nemačiau, nes dar tada nesimokiau dailės akademijoje, bet pas pirmakursius studijoje yra apdegusios durys. Žmonės kalba, kad vienas studentas, po peržiūrų, jas padegė. Vis dar netikite, jog prieš ar po peržiūrų studentams sunku? Šiais metais viena studentė pasitraukė iš gyvenimo, labai gaila. Tai įvyko prieš pat tarpines peržiūras.
VDA, Tapybos katedrai, surengė susitikimą su psichologe. Ji profesionaliai mums aiškino ir bandė padėti, kaip atpažinti depresiją ir ką tokiu atveju daryti. Paskui prasidėjo klausimai ne tik iš studentų, bet ir iš dėstytojų psichologei. Vienas klausimas, kuris man vis dar skamba galvoje, buvo pateiktas vieno dėstytojo. Jis skambėjo taip: „Jeigu man toks psichas įkastų, ar aš užsikrėsčiau depresija?“.
Manau, jog toks klausimas parodo, ką dėstytojai galvoja apie studentus, kuriems yra sunku ir kurie kovoja su depresija. Neskubėkit smerkti merginų, kurios pasidalino savo išgyvenimais. Jeigu jums neteko susidurti su šitais menininkais – jūs nežinote, ką kiekvienas žmogus išgyvena ir kokie jausmai juos aplanko.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.