Ordiną sustabdė, bet auka buvo didelė
Po žemaičių 1260 metais laimėto Durbės mūšio kilo Didysis prūsų sukilimas, kuris Žemaitijai ir Lietuvai davė dvidešimties metų atokvėpį, o po to prasidėjo etninių lietuvių žemių naikinimas.
Pirmoji jau 13-to amžiaus pabaigoje krito Skalva, kurios buvusi teritorija atitinka dabartinės Pagėgių savivaldybės ribas. Po to prasidėjo Karšuvos žemės naikinimas. Neįtikėtinai nuožmios kovos baigėsi tuo, kad 14-to amžiaus viduryje Karšuvos žemė virto negyvenama dykra. Visgi legendinio Kęstučio vadovaujamiems žemaičiams pavyko Ordiną sustabdyti ties pietų Žemaitijos gynybiniu ruožu (Raseiniai-Skaudvilė-Laukuva). Karšuvos žemės rytuose kryžiuočių puolimą sustabdė Veliuona ir kitos panemunės pilys. Buvusios Karšuvos žemės šiaurėje ir rytuose žemaičiams pavyko sustabdyti Ordino invaziją, tačiau auka buvo didelė, buvo išnaikinti ar į Žemaitijos gilumą pasitraukė visi gyventojai.
Vėl kurtis dabartinės Tauragės apskrities teritorijoje gyventojai pradėjo po Žalgirio mūšio ir taikos su Kryžiuočių ordinu. Yra prielaidų, jog nemaža dalis naujakurių buvo dabartinės Latvijos – Žiemgalos ir Kuršo gyventojai.
Užkeikta žemė
Būna, kad kas nors prakeikia žmogų, šeimą ar netgi visą šalį. Matyt, prakeiksmas sklando virš istorinės Skalvos žemės, nes 1944 metų rudenį, gelbėdamiesi nuo artėjančios sovietinės kariuomenės, bent 90 procentų šio rytinio Klaipėdos krašto pakraščio gyventojų pabėgo į Vokietiją. Po karo lietuviai vėl apgyvendino ištuštėjusią Skalvą.
Nykimo tempai – neįtikėtini
13-to amžiaus pabaigoje Skalvos žemę (dabartinė Pagėgių savivaldybė) negyvenama dykra pavertė kryžiuočiai, 14-to amžiaus viduryje lygiai tą patį jie padarė su Karšuvos žeme (dabartiniai Tauragės, Šilalės, Jurbarko rajonai). Dar kartą Skalva be gyventojų liko 1944 metų rudenį.
Šiuo metu istorinės Skalvos ir Karšuvos žemėse nėra nei karo, nei stichinių gamtos nelaimių, nei nepagydomų užkrečiamųjų ligų epidemijos, tačiau šios žemės vėl rizikuoja tapti negyvenama dykra.
Prasčiausia padėtis – Pagėgių savivaldybėje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis šioje savivaldybėje 1996 metais gyveno 12188 žmonės, o 2018 metų sausio 1 d. jų liko 7797. Per dvidešimt metų populiacija sumažėjo 33,59 proc. Vien tik 2017 metais ši savivaldybė neteko 297 gyventojų. Jei jų mažės tokiais tempais, tai po 27-erių metų – 2045 metais Pagėgių savivaldybėje nebeliks nė vieno gyventojo! Aišku, kažkiek gyventojų čia liks, bet jei jų mažės panašiais tempais, kaip 2017 metais, tai po 15-20 metų, o gal ir greičiau Pagėgiai praras savivaldybės statusą.
Jurbarko rajone – ne ką geriau
Įspūdinga gamta garsėja Jurbarko rajonas. Jaukiai prie Nemuno vingių šliejasi Seredžius, Veliuona, Raudonė, Smalininkai, Viešvilė ir kiti rajono miesteliai. Tačiau ir čia gyventojų mažėja labai sparčiai. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę rajone gyveno 41 tūkstantis žmonių. 2018 metų pradžiai jų liko 26050. Per 26-erius metus populiacija rajone sumažėjo 34,63 proc.
Vien tik 2017 metais rajonas neteko 750 gyventojų. Jei jų mažės tokiais tempais, tai 2053 metais rajone nebeliks nė vieno gyventojo... Suprantama, kažkas čia gyvens ir po 2053 metų, tačiau taip sparčiai mažėjant populiacijai, ateityje jurbarkiškiams pritrūks lėšų ir jėgų netgi infrastruktūros priežiūrai.
Šilalę gelbsti pieno ūkiai
Vizualiai Šilalės rajonas atrodo visai neblogai. Kur bepažvelgsi, visur modernūs pieno ūkiai. Būtent jie gelbsti rajono įvaizdį, kuria darbo vietas, prilaiko emigraciją, tačiau pastaraisiais metais ir čia sparčiai mažėja žmonių.
Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę rajone gyveno 33000 žmonių. 2018 metų pradžioje jų liko 23072, populiacija sumažėjo 28 proc. Sausa matematika rodo, kad 2050 metais rajone gali nebelikti nė vieno gyventojo. Šį šalies rajoną gelbsti tai, jog čia pramonės nedaug, o gyvybei pieno ūkiuose palaikyti daug darbo rankų nereikia.
Per šimtą metų – trys sukrėtimai
Per paskutinius šimtą metų Tauragė patyrė tris milžiniškus sukrėtimus. Per Pirmąjį Pasaulinį karą ligi tol klestėjęs pasienio miestas buvo visiškai sunaikintas, mieste sveiki liko tik 23 namai, todėl apskrities centras laikinai buvo perkeltas į Pajūrio miestelį.
Tarpukaryje Tauragė greitai atsigavo, prieš Antrąjį Pasaulinį karą čia gyveno 12 tūkstančių žmonių, jis buvo septintas pagal dydį Lietuvos miestas, tačiau karo metu apskrities centras stipriai nukentėjo.
Praėjus porai dešimtmečių po Antrojo Pasaulinio karo Tauragėje sparčiai vystėsi pramonė. Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje dirbo apie 2000 žmonių, Mėsos kombinate, Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinate ir Keramikos gamykloje – dar po 1500 žmonių kiekvienoje šių įmonių. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę visos šios gamyklos žlugo. Bet tauragiškiai greitai persiorientavo į smulkesnius verslus. Ir apskritie centras tapo darbdaviu
ne tik Tauragės, bet ir kaimyninių rajonų gyventojams.
Susirasti darbą Tauragėje nėra sunku, tačiau tai negelbsti nuo spartaus gyventojų skaičiaus mažėjimo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę rajone gyveno 56 tūkstančiai žmonių. 2018 metų pradžioje jų buvo likę 38953, populiacija sumažėjo 28,17 proc. Vien tik per 2017 metus rajonas neteko 970 žmonių, jų skaičiui mažėjant tokiais tempais, teoriškai nė vieno gyventojo rajone turėtų nebelikti 2059 metais.
Apskrities flagmanui jėgas pakirto emigracija ir keturis kartus sumažėjęs gimstamumas. 1990 metais rajone gimė 1000 vaikų. Prie gimstamumo mažėjimo labai prisidėjo ir tuometinės valdžios neapykanta „sovietinei atgyvenai“ – vaikų darželiams. Per trumpą laiką iš maždaug 30 rajone veikusių vaikų darželių liko tik keletas. Nebelikus vaikų darželių, pradėjo sparčiai mažėti vaikų. Gimstamumas rajone nuo 1990 iki 2000 metų sumažėjo nuo 1000 iki 400 vaikų per metus. O 2017 metais jis sumažėjo iki 260 vaikų.
Matematika paprasta: jei rajone per metus gimsta apie 260 vaikų, o miršta apie 700 žmonių, tai netgi be emigracijos į užsienį ir išvykimo į didžiuosius Lietuvos miestus, kasmet žmonių sumažėja apie 440. O kur dar emigracijos labai skausminga įtaka?
Beje, gimstamumas rajone mažės ir ateityje, o 2030 metais jis turėtų nukristi iki 150 vaikų per metus.
Kaip „perlaužti“ blogą situaciją?
Ką daryti, kad Tauragės apskrities dar kartą neištiktų Karšuvos ir Skalvos likimas? Kaip blogą situaciją „perlaužti“ į gerąją pusę?
Pavyzdžiu gali būti Kaunas. Čia kuriasi stambios užsienio įmonės. Paskui stambų, gerus atlyginimus mokantį investuotoją ateina ir smulkusis verslas. O ką daryti Tauragės apskrityje, kur, išskyrus apskrities centrą (čia sėkmingai veikia keletas užsienio firmų), jokie užsienio investuotojai neateina? Gyventojų skaičiui mažėjant po 2-3 procentus per metus, užsidaro parduotuvės, kirpyklos, taksi firmos, kepyklos ir t.t. ir t.t. Vienintelis išsigelbėjimas –pritraukti užsienio firmas, kurios mokėtų konkurencingus atlyginimus.
Bet metai bėga, o investuotojų nėra. Jie neina, nes nebelikę kvalifikuotos darbo jėgos. Potenciali kvalifikuota darbo jėga jau seniai kur nors Airijoje ar Švedijoje triūsia.
Ydingas ratas užsidaro. Tauragės apskritis vis labiau nyksta, o gelbėjimosi rato kol kas nesimato.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!