Nesu naivi, kad manyčiau, jog Vilnius yra tobuliausias miestas Europoje (bet, nustebsite, trūksta tikrai ne tiek ir daug), tačiau man jau įkyrėjo nuolatinės pačių vilniečių ašarų pakalnės dėl kiekvienos trečiarūšės problemos mieste.

Vilniečiai, kas jums darosi? Išlepote, kad nebepastebite, kokiame puikiame mieste gyvenate? Kodėl nebesididžiuojame savo miestu arba tą darome taip tyliai, kad nebesigirdi per nepatenkintųjų chorą.
Nėra kur statyti trečiojo jūsų dviejų asmenų šeimos automobilio? Korumpuota valdžia! Paryčiais vanduo ant gatvių, nepasipriešinęs gamtos dėsniams, sušalo į ledą? Kelininkai vėl pramiegojo! Su vasarinėmis padangomis tekštelėjai kitam automobiliui į galą? Vėl kelininkai kalti! „Rytas“ pralaimėjo rungtynes prieš vieną iš užsienio komandų? Miesto valdžiai nerūpi sportas! Vilnių užpila liūtis, pasikartojanti bent po du kartus kasmet, kartu pakartojant ir jos sukeliamas problemas? Pasikartoja ir choras – „Meras neatkemša gatvių!!!“.

O kad choras garsiau ir darniau skambėtų, nepamirštama aukštinti Kauno – kiekvienas jo, atsiprašau, pirstelėjimas sutinkamas su ovacijomis. Kad ir kaip man patiktų Kaunas, bet sutikite, daugelis dalykų, kuriais šiuo metu jis giriasi – remontai, tvarkymai, renginiai – Vilniuje jau buvo prieš keletą ar kelioliką metų. „Kaunas tvarkosi, valio!“, „Kaunas net eglę sugeba perpuošti, o štai Vilnius tai kaip papuošė, tokia ir stovi!“, „Kaunas bus Europos kultūros sostinė, o Vilnius juk nebuvo...?“. Keisčiausia, kad šio nepatenkintųjų choro dalyviais yra ir patys vilniečiai.

Man nusibodo klausytis šito choro, nusibodo tas aklumas, kai nebematome gerų dalykų savo mieste ir patys platiname šią neigiamą emociją kitiems – draugams, kaimynams ar užsienio svečiams. Kam to reikia? Stop, gana.

Kritikos meistrai

Skųstis ir kritikuoti yra mūsų nacionalinis talentas, paveldas ir vertybė. Jei būtų koks nors tarptautinis kritikos festivalis, jį neabejotinai laimėtų vilniečiai, nes tiesiog nėra dalyko, kurio jie negalėtų sukritikuoti.

Neseniai tą patvirtino ir kelionių gido „Tripadvisor“ atstovas – pasirodo, lietuviai įvairias turizmo vietas savo šalyje vertina gerokai prasčiau nei čia besilankantys užsieniečiai. Tas pats galioja ir kalbant apie Vilnių – tokių liaupsių Vilniui, kokias girdžiu iš čia apsilankančių draugų europiečių, neteko girdėti nė iš vieno lietuvio.

Reikia pavyzdžių? Neremontuotos gatvės – blogai. Kai pradedama jas remontuoti ir laikinai susiaurinami pravažiavimai – irgi blogai, rėkia visas feisbukas. Remontuos naktį – rėks gretimi gyventojai, irgi blogai. Kiek neigiamos energijos išliejama ant visų, kas kalti – kitų vairuotojų, sukuriančių kamščius, kelininkų, miesto valdžios.
Kritika yra gerai, ji verčia pasitempti, tačiau riba tarp konstruktyvios ir destruktyvios kritikos Vilniuje peržengta. Nes „varymas“ nėra kritika. Ir būkime sąžiningi, tiesiog pikto „varymo“ yra 9 iš 10 pasisakymų socialiniuose tinkluose, o likęs vienas logiškas pasiūlymas paskęsta šauktukų ir capslockų jūroje „ŠIMAŠEUUU!!!“.

Kaip nevaryti ir padaryti paslaugą sau ir savo miestui
Didžiavimasis savo miestu ir gerų darbų ambasadorystė nėra tik miesto valdžios ar mero reikalas. Jei mes, Vilniaus gyventojai, nesidžiaugsime savo miestu patys, niekas kitas mums tos laimės neįpūs, gali tik pastūmėti teisinga kryptimi.

Kritikos čempionams gali būti „nepatogu“ ar „nepadoru“ garsiai džiaugtis savo miestu ir gerais, nepabijokim to žodžio – PUIKIAIS Vilniuje esančiais dalykais, bet padarykime eksperimentą , užgniaužkime pirmapradį ir nuo mūsų esybės neatsiejamą norą burnoti ir piktintis, palikime kritikos strėles kitoms kovoms ir pabandykime nuoširdžiai pasidžiaugti ir pasigirti Vilniumi. Na, arba pasidžiaugsiu aš, gal ir jums minčių kils, kodėl Vilnius vertas mūsų visų meilės ir pasididžiavimo.

Džiaugiuosi Vilniumi, nes jis svetingas

Pastaraisiais metais Vilnius stipriai ūgtelėjo emociškai ir dabar yra kur kas atviresnis, svetingesnis ir draugiškesnis. Paklauskite atostogoms sugrįžusių emigrantų ar bent penkerius metus Vilniuje nesilankiusių draugų, kaip jiems atrodo Vilnius, kas labiausiai pasikeitė mieste nuo tada, kai jie paskutinį kartą čia lankėsi. Greičiausiai išgirsite, kad pasikeitė žmonės – dingo susigūžimas ir įsitempimas, dabar vilniečiai daugiau šypsosi, yra draugiški ir paslaugūs, laisvai bendrauja anglų kalba ir mielai papasakoja daugiau nei buvo paklausti, o dažnai ir palydi besiblaškantį užsienietį iki norimos vietos.

Didžiuojuosi Vilniumi, nes čia visada yra ką veikti. Visokių pomėgių žmonėms visais metų laikais.

Tai ką gi veikti Vilniuje?

Eiti pasivaikščioti. Ir ne tik Senamiestyje, bet dar geriau kas kartą rinktis vis kitą Vilniaus vietą. Vieną savaitgalį keliaukite Neries krantine nuo Valakampių iki Žvėryno arba gamtiniu taku nuo Lazdynų iki Centro. Kitą kartą aplankykite Naująją Vilnią ar Panerius, o gal Stoties rajoną ir Naujininkus. Prisijunkite prie ekskursijų „Vilniaus gatvės gyvos“ arba įsigykite to paties pavadinimo knygą, su netikėčiausiais maršrutais ne miesto centre.

Sportuoti. Bėgioti Neries krantine ar Vingio parke. Žiemą slidinėti Liepkalnio slidinėjimo trasose. Dviračiais važiuoti į Nemenčinę ar iki Žaliųjų ežerų. Plaukti baidarėmis, Vilnele ar Nerimi. Išbandyti irklentes, būtinai vakarėjančiame Vilniuje, su romantišku vaizdu į Neries krantus.

Domėtis ir pažinti savo miestą ir jo istoriją. Pasirinkti teminę ekskursiją ir pažinti žydišką ar lenkišką Vilnių, o galbūt atrasti Senamiesčio kiemelius ir jų paslaptis. Dar galite leistis į Vilniaus požemius (Katedros ir kitų šventovių, Rotušės, Gintaro galerijos rūsius), aplankyti Vilniaus vienuolynus, išgirsti Vilniaus senųjų kino teatrų intriguojančias istorijas.

Būti kultūringu. Vilnius gyvena kultūra ir menu. „Kultūros naktis“, „Sostinės dienos“, „Open House Vilnius“, „Gatvės muzikos diena“, „Vilniaus kino pavasaris“, „Kalėdos sotinėje „ – Kalėdų eglutė ir miestelis, 3D pasaka ir Kalėdų traukinukas bei daugybė kitų kūrybingų ir nenuobodžių renginių – tai Vilniaus vizitinė kortelė.
Skanauti. Vilnius – kylanti Šiaurės Europos kulinarijos žvaigždė. Pernai Vilniaus restoranai pirmą kartą pateko į prestižinį Šiaurės šalių kulinarijos gidą „White Guide“. Pastaraisiais metais mieste kone kas savaitę atsiranda vis nauja maisto vieta. Laikai, kai Vilniuje be lietuviškos virtuvės buvo tik picerijos ir kinų virtuvė, kažkur toli toli praeityje.

Myliu Vilnių, nes jame vis daugiau alternatyvos

Nuo alternatyvios kultūros ir gatvės meno iki alternatyvių būstų – Vilniuje telpa viskas: verdantis Vilniaus Naujamiesčio gyvenimas su preciziškai stilingais loftais gyvenimui ir darbui; netikėtos ir lyg „ne į temą“ Frank Zappa ir John Lennon skulptūros; „Keulė rūkės“ politiškai nekorektiški piešiniai ant sienų, puikiai pristatę miestą pasauliui ir daugybė kitų maištingų projektų.

Tikiu Vilniumi, nes jis žiūri tik pirmyn ir nori būti geriausias.
Vilnius yra atviras, greitas ir ambicingas. „CityBee“, „Uber“, „Spark“, „Taxify“, „Trafi“ – visos išmaniausios patogesnio judėjimo mieste platformos Vilniuje sėkmingai veikia ir yra neatsiejama vilniečio kasdienybės dalis. Kaip nustemba mano užsieniečiai draugai, kai papasakoju jiems apie šį sąrašiuką!

Pas daugelį jų miestuose (ne šiaip miestelių, o didelėse sostinėse!) net nėra automobilių dalijimosi (car sharing) paslaugos. Uberis pas mus atsirado greičiausiai iš visų miestų – net mėnesio neprireikė. Ar žinote, kiek tokia derinimo biurokratija užtruko kituose Europos miestuose? Vilnius keičiasi ne dešimtmečiais, bet mėnesiais, ir šitą pagreitį mato kiekvienas, atvykstantis čia kartą ar du per metus. Turbūt jau greitai mieste keliausime bepiločiais autobusais, miesto tvarką prižiūrės dronai, o piliečiams padės robotai – bet negi ir tada nematysite pokyčių?

Dėl visų šių priežasčių didžiuojuosi Vilniumi, savo miestu. Jis yra nuostabus. Kviečiu didžiuotis, džiaugtis ir mėgautis Vilniumi visus Jus, miesto ambasadoriai. Kokią nuotaiką ir kokią žinutę skleisime mes, Vilniaus gyventojai, tokį mūsų miestą ir matys kiti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.