Mūsų nevyriausybinė organizacija (NVO), pateikusi įdomų projektą, paramos negavo. Tačiau šis komentaras ne apie tai. Galbūt kiti projektai buvo vertesni. Tikroji problema daug rimtesnė.
Iš 49 konkursą laimėjusių projektų net 29 yra... valstybinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Dar daugiau: daugumos jų steigėja yra ta pati Kultūros ministerija, prie kurios veikianti Kultūros taryba ir administravo minėtą konkursą. Tai daugiausia bibliotekos, muziejai, teatrai ir kultūros centrai.
Dabar suskaičiuokime pinigus. Iš 400 000 eurų, padalintų per minėtą konkursą, 195 400 eurų (t.y. beveik pusė) atiteko biudžetinėms įstaigoms. Įtartinai apvalus skaičius...
Nėra priimtina, kai NVO verčiamos konkuruoti su biudžetinėmis įstaigomis dėl tų pačių pinigų. Leiskite paaiškinti, kodėl.
Valstybės įstaigos veikia tam, kad įgyvendintų valdžios prioritetus. Muziejai, bibliotekos ir kultūros centrai veikia visose pasaulio šalyse – ir demokratinėse, ir autoritarinėse. Įprastai šias įstaigas finansuoja valstybė.
Demokratinei valstybei ir sveikai pilietinei visuomenei valdžios iniciatyvų neužtenka. Todėl stipriose demokratijose veikia daugybė nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių įvairių visuomenės grupių interesams ir taip leidžiančių valdžiai pajusti visuomenės pulsą. Skirtingai nuo biudžetinių įstaigų, NVO rengia iniciatyvas „iš apačios“, aktyvinančias pilietinę visuomenę ir užtikrinančias jos gyvybingumą. Kadangi jos nesiekia pelno, valstybės ir privačių fondų parama jų projektams yra labai svarbi.
Visi sektoriai – valstybinis, verslo ir nevyriausybinis (kartais dar išskiriamas bažnytinis) – turi savo specifinius vaidmenis visuomenėje, kurių nereikėtų painioti. Valstybė neturi imtis komercinės veiklos, kai ją efektyviau atlieka verslas. Lygiai taip pat valstybė neturi konkuruoti su nevyriausybiniu sektoriumi ten, kur jis turi idėjų ir rodo iniciatyvą.
Būtų sveikintina, jei tokiomis svarbiomis progomis kaip Lietuvos Respublikos šimtmetis valstybė skatintų NVO iniciatyvas. Nes švęsti pirmiausia turi ne valdžia, o visuomenė. Tačiau versti NVO konkuruoti dėl valstybės lėšų su biudžetinėmis įstaigomis yra nepriimtina – ne tik dėl minėtų skirtingų funkcijų, bet ir dėl interesų konflikto galimybės. Juk Kultūros ministerija suinteresuota, kad jai pavaldžios įstaigos būtų gausiau finansuojamos. O pinigus skirsčiusi Kultūros taryba taip pat jai pavaldi.
Nesakau, kad biudžetinės įstaigos negali rengti projektų ir dėl jų konkuruoti tarpusavyje. Pats daug metų išdirbau europinės biudžetinės institucijos padalinyje. Kasmet mums būdavo numatomas preliminarus biudžetas, jo rėmuose siūlydavome savo projektus, tuomet turėdavome įrodyti jų tikslingumą institucijos vadovybei ir gauti galutinį projekto biudžeto patvirtinimą. Kita vertus, mūsų institucijos vadovams nė į galvą nebūtų atėjusi mintis konkuruoti dėl lėšų su nevyriausybinėmis organizacijomis. To neturėtų leisti ir įstatymai.
Kitas susijęs klausimas – kodėl, užuot valstybei užtikrinus deramą muziejų, bibliotekų ir kultūros centrų finansavimą, šios įstaigos verčiamos dalį lėšų gauti iš kitos biudžeto eilutės, kuri iš esmės nėra skirta jas finansuoti? Kam naudingas toks „lėšų permetimas“? Įrodyti, kad valstybė skyrė daugiau lėšų valstybės šimtmečio projektams negu iš tiesų, o kartu padidinti valstybės įstaigų finansavimą?
Pačių konkurso rezultatų daug nekomentuosiu, tačiau vis dėlto abejoju, ar, pavyzdžiui, projektas „Lietuvos valstybės šimtmetį švęskime kartu su Biržų muziejaus 90-mečiu“ (kuriam skirta 10 000 eurų) yra vertingesnis už įdomius, originalius ir konkrečius nevyriausybinių organizacijų projektus. Velniam tos visuomenės iniciatyvos – verčiau važiuokime visi į Biržus, kur valdžia mums surengs šventę...
Galiausiai man kelia nerimą dar vienas dalykas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai dalyvavau nevyriausybinių organizacijų veikloje ir šiek tiek prisidėjau prie nevyriausybinio sektoriaus atsikūrimo. Tuo metu veikė stiprus NVO informacijos ir paramos centras, jaunimo organizacijų „apskritieji stalai“ ir kitos skėtinės struktūros, dariusios spaudimą valdžiai, kad ši pripažintų nevyriausybinį sektorių, skirtų jam pakankamai dėmesio, įsiklausytų į jo nuomonę ir pagal galimybes rengtų skaidrius jo projektų finansavimo konkursus.
Kur šiandien tas stiprusis nevyriausybinis sektorius, kuris aktyvintų Lietuvos pilietinę visuomenę, o prireikus pasakytų valdžiai, kaip ir čia aprašomo konkurso atveju, jog ji neteisi? Kodėl visiems priimtina, kai pažeidžiamos elementarios demokratijos normos? Kiek teko bendrauti šiuo klausimu – ir visuomenėje, ir net iš valdžios atstovų išgirdau nuomonę: „Taip, tai neteisinga, bet nieko čia nepadarysi...“
Argi tai pilietinė visuomenė? Kur mes nusivažiavome? Kur tie laikai, kai buvome sąmoningi ir aktyvūs? Padarysime, jeigu darysime...
Netylėkime! Lietuvos Respublikos šimtmetis – ne tik valstybės įstaigų. Jis – mūsų visų. Kaip ir pati valstybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.
Komentuoja Lietuvos kultūros tarybos komunikacijos koordinatorė Goda Dapšytė
Nevyriausybinių ir biudžetinių kultūros ir meno įstaigų finansavimo balansas – aktuali ir dažnai diskutuojama Lietuvos kultūros politikos problema. Nuolat ieškoma išeičių, kaip efektyviai subalansuoti valstybės šioms sritims skiriamą paramą. Pavyzdžiui, nuo 2018 m. Lietuvos kultūros tarybos finansavimo konkurso nebefinansuojami nacionaliniai ir valstybiniai teatrai (išskyrus edukacinius projektus).
Įgyvendindama savo misiją veikti kaip Lietuvos kultūros bendruomenės savivaldos instrumentas ir pagal kompetenciją įgyvendindama valstybės kultūros politiką, Lietuvos kultūros taryba finansuoja kultūros ir meno projektus.
Lietuvos kultūros taryba skirdama dalinį finansavimą Kultūros rėmimo fondo lėšomis nediskriminuoja pareiškėjų pagal juridinį statusą. Lietuvos kultūros tarybos ekspertai vertindami pateiktus projektus, juos vertina pagal finansavimo programai iškeltą tikslą ir konkurso sąlygose numatytus vertinimo kriterijus, visų prima įvertindami pateiktų projektų vertę ir kokybę (daugiau apie konkurso sąlygas ČIA ).
Valstybės atkūrimo šimtmečio programai pateiktus projektus vertinę įvairių sričių Lietuvos kultūros tarybos ekspertai finansuoti rekomendavo unikalius, valstybės atkūrimo jubiliejui skirtus projektus. Finansavimas skirtas naujumu ir originalumu pasižymėjusioms iniciatyvoms, pristačiusioms išgrynintas idėjas ir aiškias programas. Valstybės atkūrimo šimtmečio proga daugiausia bus surengta parodų (18), koncertų (15) ir edukacinių projektų (13). Taip pat finansuoti festivaliai (4), šventės (4), spektakliai (5) ir dirbtuvės (1). Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtos iniciatyvos bus įgyvendinamos net 63 skirtingose Lietuvos vietovėse.
Kartu su Vyriausybės kanceliarija organizuotas programos „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis“ finansavimo konkursas buvo labai didelis ir intensyvus – iš viso buvo pateiktos net 496 paraiškos. Tai bene rekordinis vienai programai pateiktų paraiškų skaičius (sudaro 15,32 proc. visų pirmajam 2018 m. finansavimo konkursui pateiktų paraiškų). Šiam konkursui paraiškas pateikė 166 biudžetinės įstaigos ir 97 viešosios įstaigos bei asociacijos. 30 iš 49 finansuotų projektų bus vykdomi regionuose registruotų įstaigų ir organizacijų, 22 iš jų – biudžetinės įstaigos.
Remiantis Lietuvos kultūros tarybos patirtimi ir sukaupta statistika, tenka pripažinti, kad Lietuvos regionuose daug aktyviau veikia biudžetinės įstaigos, neretai jos labiau įtraukia ir vietos bendruomenes.