Šiais ir kitais, su šia tema susijusiais klausimais, absoliuti tautos dalis turi savo nuomonę ar įsitikinimus, kuriuos gali ginti iki visiško balso užkimimo, o po to, jeigu reikės, tai ir rankom bei kojom. Nesiruošiu ginti nei vienos pusės, tik, remdamasis įvairiomis perspektyvomis, panagrinėti šiuos klausimus iš savo varpinės.

Pirmiausia, dažnai emigrantai kaltinami nepatriotiškumu, esą išmainė tėvynę dėl sotesnio kąsnio. Bet, gerbiamieji, argi ne visą nepriklausomybės laikotarpį buvo ir yra kalama į galvą, kad patys piliečiai rodytų daugiau iniciatyvos rūpindamiesi savo ateitimi: neįsikabintų į savo kaimus ir miestelius, jeigu ten nėra darbo ar perspektyvos, judėtų kaip darbo jėga ten, kur yra jos paklausa. Na, ir pajudėjo. Pradžioje į didžiuosius šalies miestus, kur neretai, susidūrę su baudžiauninkišku verslininkėlių ir kitų darbdavių požiūriu į žmogų (dažnas posakis „nepatinka, varyk lauk, už durų pilna norinčių į tavo vietą”), spjovė į viską ir, grieždami ant visų dantį, išvažiavo kitur, kur algos didesnės, gyvenimas lengvesnis ir požiūris į žmogų visai kitoks.

Ir šio žmonių bėgimo nesustabdys jokie žodžiai ir raginimai ar pažadai, juo labiau apeliacijos į patriotiškumą. Kol žmogus Lietuvoje bus ne Žmogus plačiąją, vertinamąja prasme, o tik statistinis vienetas, o dar geriau tik mokesčių mokėtojas (nesakau, kad žmonės neturi mokėti mokesčių), tol niekas nesikeis. Žmonės važiavo ir važiuos gyventi į užsienį.

Manau, ne vienas Lietuvoje yra pasijutęs, kad esi reikalingas tik kaip mokesčių mokėtojas ir jeigu nepapuoli į šią grupę (esi pensininkas, ligonis, neįgalus ar pan.) tampi niekam neįdomus. Kitas nervinantis dalykas – valdžios deklaruojamas dėmesys kam nori: pradedant neįgaliaisiais, baigiant seksualinėmis mažumomis, bet tik ne eiliniams dirbantiesiems. Ir visas tas apsimestinis valdžios dėmesys kasdienėms žmonių problemoms (kainų lygis, gyvenimo kokybė, vaikų auginimas ir t.t.) kelią žmonių pyktį ir nusivylimą valstybe.

Žinoma, gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis ir valdžia kaip sovietmečiu neturi spręsti visų žmonių problemų, tačiau kuo toliau, tuo labiau juntamas valdžios žmonių atitrūkimas nuo eilinio žmogaus ir jo bėdų. Kaip čia nepaminėsi euro įvedimo ir ilgalaikio tvirtinimo, kad kainos nepasikeitė. Žodžiu, kol nebus vertinamas kiekvienas Lietuvos pilietis padėtis nesikeis.

O ką gi likusieji. Jie erzinami nuolatiniais kainų ir algų palyginimais ne jų naudai, kai atvažiavę tautiečiai postringauja, kokie čia likę avigalviai, nes už tokį pat darbą užsienyje jie uždirba kartais daugiau. Net per televiziją rodomos laidos, kokie šaunūs tautiečiai ir kaip jiems puikiai sekasi užsienyje. Pasigirdę politinių partijų lozungai mokėti pinigus (tuos pačius, kuriuos uždirba likusieji Lietuvoje), kad migrantai grįžtų, susikalbėjimo ir pagarbos vieni kitiems neprideda. Stebimas tautos dalijimasis į juos (išvykusius) ir mus (likusius). Ir šiame fone keliamas klausimas apie dvigubą pilietybę. Ir jeigu bus rengiamas referendumas šiuo klausimu, spėju, kad jis bus atmestas. Ir paaiškinsiu, kodėl – Lietuvoje žmonės jaučiasi kaip palikti skęstančiame laive, iš kurio pabėgo protingosios žiurkės ir dabar iš saugaus atstumo stebi išplauks laivas ar ne. Ir jei išplauks būtų neprošal vėl turėti galimybę plaukt juo toliau. Todėl jei išvarėt, tai ir susitaikykit su tokia realybe. Palyginimas gal kiek grubokas, bet aš pirmiausia kalbu apie žmonių jausmus į kuriuos dažnai niekas nekreipia dėmesio.

Vertinant iš istorinės perspektyvos lietuviai visada buvo migrantų tauta: pradedant LDK migrantais į Rytus su valdovo skiriamais kunigaikščiais ir jų svita ir baigiant didžiąja migracijos banga į Vakarus XIX - XX amžiuje. Tai rodo, kad lietuviai niekada nebuvo mirtinai suaugę su savo bakūže ar sklypeliu ir, atsiradus galimybėms kažkur už horizonto, daug nedvejodami patraukdavo jo link. Ir kiek juokingai atrodo kai kurių statistikų svaičiojimai, kad tauta 2050 ar 2100 metais išnyks. Kiek pamenu iš tos pačios statistikos duomenų, kažkuriame amžiuje visoje LDK gyveno beveik 2 milijonai gyventojų. Tai mažiau nei dabartinėje Lietuvoje. Ir ką gi. Šioje teritorijoje dabar gyvena keliasdešimt milijonų. Tautos gyvybingumą lemia ne skaičiai, o jos pačios noras gyventi, išlikti.

Kiek liūdnesnis kitas migracijos apektas. Istorinė patirtis mums rodo, kad emigravę lietuviai labai sklandžiai integruojasi į tenykščią aplinką, taip sklandžiai, kad retas kuris trečios kartos atstovas bekalba lietuviškai. Ir visiškai nesvarbu į kurią šalį jie nuvyktų. Jeigu Marse būtų aptiktos protingos būtybes, būtų geriausia ten siųsti lietuvių kolonistus, kurie visiškai netrukus „sumarsėtų”. Todėl labai gaila, bet lietuviams labai toli iki žydų, kinų, vokiečių ar net rusų migrantų, kurie geba šimtmečiais išlaikyti savo indentitetą. Todėl jeigu niekas nesikeis, nebus sukurtas mechanizmas, skatinantis palaikyti lietuvybę, iš daugybės išvykusių liks apgailėtinos salelės, kuriose ji vos rusens.

Todėl dar kartą kartoju – kelti triukšmą, rautis nuo galvos plaukus dėl išsivaikščiojančios tautos ar šokti prieš juos kepurinę, kad jie tik sugrįžtų, yra bergždžias reikalas.

Tad kyla klausimas: kas kaltas ir ką daryti? Problema daugialypė ir vieno atsakymo į ją nėra. Mums reikalinga Nacionalinė idėja arba veiksmų planas, kurį turėtume išsikelti ir stengtis jo laikytis ir kuris neapsiribotų Seimo sudėtimi, valdančiosiomis partijomis ar kadencijų terminu. Tokią strategiją turėtų parašyti savo srities profesionalai, politikai – strategai, gebantys pažvelgti toliau nei šiandien: 10 - 20 metų (jei tokių dar likę), o ne vienadieniai „tarškalai“, nematantys toliau savo tvarto durų bei klaninių interesų. Projektas turėtų būti pristatytas visuomenėje, aptartas, jei reikia papildytas ir visuotinai priimtas, kaip kad buvo siekiant įstoti į NATO ir ES.

O juose turėtų figūruoti ne skaičiai, diagramos ar grafikai, o paprasti Lietuvos žmonės su jų poreikiais, saviraiškos galimybėmis, jų pripažinimu, orumu ir džiaugsmu, o ne kreivu šypsniu, kad jie yra LIETUVOS RESPUBLIKOS piliečiai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.