O ar išlaikysime korektiškumą atžvilgiu tų etniškai nelietuviškos kilmės asmenų – lenkų, o ir kitų tautybių atstovų, prisidėjusių prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės konstravimo ir kūrimo, pasibaigusio 1918 metų Vasario 16-osios dienos Nepriklausomybės Aktu? Opiausias būtų akcentas, susijęs su lenkų tautybės asmenimis.
Jokia čia paslaptis, kad moderniosios Lietuvos istorijos traktavimo diskurse lenkiškasis akcentas nėra ypač ryškus pozityvistine prasme, todėl užuominos į lenkų kilmės žymius asmenis ir jų veiklą Lietuvoje konstruoja ir atitinkamą naraciją. Sutikime, retai rasi lietuviškoje literatūroje ar oficialiuose tekstuose, kad ir istorijos vadovėliuose, aiškiai įvardijamų nelietuvių, vienaip ar kitaip dėjusių (ir prisidėjusių prie-) pastangas sukurti modernią, pasauliui atvirą Lietuvą, kur gera, saugu, patogu gyventi ir dirbti kiekvienam Lietuvos piliečiui. Susidaro įspūdis, kad vyraujanti naracija Lietuvoje primena kitų, Lietuvai nedraugiškų valstybių sukurtos naracijos tęsinį.
Teisybės dėlei, išimčių visgi pasitaiko taip pat.
Istorinės Lenkijos vyriausybės po 1918 m. savo kaimynės Lietuvos atžvilgiu nebuvo geranoriškai nusiteikusios. Tuo labiau tautų pažinimo prasme taip pat nelabai ką Lietuva ir Lenkija galėjo pasakyti, nes reikiamai nepažino – o gal ir nenorėjo pažinti – vienas kito, nežiūrint, kad Lenkijos lietuviai liko (ir yra) Lenkijos valstybės piliečiai, o Lietuvos lenkai liko (ir yra) Lietuvos valstybės piliečiai. Žvelgiant civilizuotai, abu etniniai objektai įvairiomis prasmėmis yra lygūs, nei geresni, nei blogesni savo valstybėse.
Visgi, kalbant apie istoriškai susiklosčiusius lietuvių-lenkų santykius, būtina pabrėžti, kad Lietuvai nėra svarbesnio lenko – neįžeidžiant visų Lietuvos ir Lenkijos lenkų! – nei Mykolas P. Rȍmeris, kadangi ši asmenybė tiesė tiltą tarp buvusių Abiejų Tautų Respublikos subjektų, o ne griovė jį. M. P. Rȍmeris – tai raktas pažinti ir suprasti lietuvių ir santykių genezę, idealiu atveju – siekiamybė artėti į pažinimo visumą baigiant ne vieną šimtmetį besitęsiantį nežinia kokio pobūdžio karą.
Šios asmenybės vaidmenį Lietuvai galima suprasti ir preprasti tik kalbantis, diskutuojant – kokios sunkios temos bebūtų! – čia, Lietuvoje, būtinai pritraukiant mokyklinį ir akademinį jaunimą, bendrai su Lenkijos, Latvijos intelektualais (ten viduramžiais atsikėlė ir apsigyveno profesoriaus protėviai).
Tokia tęstinė Lietuvos iniciatyva mūsų valstybei suteiktų tik stiprybės sprendžiant vidaus problemas ir būtų žengtas orus žingsnis realiai atšildant šiaip jau stipriai atvėsusius ryšius su Lenkija.
Apie lietuvių-lenkų ryšius ir jų perspektyvą ateityje po karo (kaip tada atrodė, iš tikro paskutiniojo) diskutavo profesorius B. Sruoga su lenkų intelektualais. Tragikomiška tai buvo diskusija – bet vis tik diskusija ! – nes vyko Štuthofo koncentracijos stovykloje, suvokiant, kad visi prelegentai bet kurią akimirką galėjo išlėkti per krematoriumo kaminą. Tų pokalbių dalyviai teigė, jog karas nevyks amžinai, ateityje abiem valstybėms reikės bendrauti ir bendradarbiauti, o bendrauti ir bendradarbiauti gali tik aukšto intelekto atstovai. Nemeluoju ir neišgalvoju, juk tokius žodžius parašė pats B. Sruoga, krauju nuplovęs visas padarytas valstybės valdymo klaidas. Toliau necituosiu, kam kilo abejonių, tegul paskaito B. Sruogos „Dievų mišką“, ypač XVII skyrių „Lietuvių- lenkų reikalas“.
Komplikuota situacija, gal net tragizmas, kurioje atsidūrė M. P. Römeris (turint omenyje jo pasirinktą Lietuvą, atsisakant geresnio gyvenimo Lenkijoje), manyčiau, glūdėjo tame, kad iki pat savo mirties 1945 m. vasario 22 d., tikėjo Lietuva, jos ateitimi ir derama vieta tarp pasaulio civilizuotų valstybių, sielojosi dėl Lenkijos arogancijos, nebuvo pilnavertiškai traktuojamas čia, Lietuvoje, dėl savo lenkiškų šaknų... Norėdamas visada prikibsi prie ko nors, o viena priežasčių buvo lietuviškai kalbėjęs su ryškiu akcentu. Žinant mūsų nusistatymą lenkų kalbos atžvilgiu, viskas buvo aišku: koks jis čia lietuvis, kalba tai ne tuo dialektu...
...Kita vertus, akademinė Lietuvos teisinė visuomenė puikiai žino M. P. Römerio didelį indėlį į Lietuvos valstybės konstitucingumo raidą. Šią asmenybę puikiai apibūdinti gali prof. E. Kūris, M. Maksimaitis, dr. R. Miknys, kiti čia neįvardyti Lietuvos konstitucionalistai. Dr. R. Miknys nemažai laiko paskyrė M. P. Römerio ,,Dienoraščių“ tyrinėjimui, redagavimui ir išleidimui. Dalis visuomenės turėjo progą susipažinti su minėta publikacija ir ją įvertinti. Gaila, bet tiražas nebuvo gan didelis...
Minėtuose „Dienoraščiuose“ dominuoja istorinė-kultūrinė teisinių ir politinių aspektų aplinka lietuvių-lenkų santykiuose, jaučiamas tikras M. P. Römerio sielojimąsis dėl nesutarimų tarp Abiejų Tautų, Bet, reikia pripažinti, kad profesorius liko optimistas savo įsitikinimuose, suvokdamas, jog lietuviai į jį žvelgs su tam tikra įtarumo doze.
Mykolas Römeris – pirmasis mūsų tautinio judėjimo metraštininkas, žymus teisininkas, ilgametis Kauno universiteto rektorius.
Tokį Mykolo Römerio portretą su prierašu apačioje patalpino žurnalas „Veidas“ 2012 m. rugpjūčio 05 d. Publikacijos pavadinimas – „Mykolas Romeris: „Savo Tėvyne laikiau Lietuvą...“ O kaip Tėvynė Lietuva traktavo profesorių, galų gale, ar dažnai ir deramai prisimena jį? Aukščiau išdėstyti pastebėjimai sukelia tam tikras abejones prierašo po portretu nuoširdumu.
Laikas nuo laiko internetinėse svetainėse bei visuomenės informavimo priemonėse pasirodo populiarūs straipsniai, skirti profesoriui M. P. Römeriui. Tik apie ką eina kalba? Akcentuojami asmeninio gyvenimo momentai, tačiau gan retai aptiksi publikacijų, skirtų profesoriaus pastangoms slopinti nesutarimus tarp lenkų ir lietuvių. Susidaro įspūdis, kad „Dienoraščiuose“ ir kitose profesoriaus publikacijose įvardytos toliaregiškos idėjos ir mintys rūpi tik konstitucionalistų bendruomenei, gal dar M. P. Römerio vardo universitetui.
Politiniai santykiai tarp valstybių dažniausiai grindžiami pragmatiškumu, yra kintantys. Tuo tarpu kultūriniai santykiai tarp kaimyninių tautų formuojasi ne vieną šimtmetį, yra ta dimensija, verta tęstinumo ir sklaidos. M. P. Römeriui nepritaikysi pasakymo geras žmogus ne specialybė. Šiuo atveju yra atvirkščiai. Bent jau aš asmeniškai studijuodamas prof. M. P. Römerio rašytinį palikimą, tiesa, dalinai praleisdamas teisinių vingrybių analizę, manau, jog profesorius griežtai prisilaikė principo anti-, t.y. praktine veikla ir mintimis buvo neabejingas žmogaus likimui, netoleravo neteisybės, nepasidavė pavydui, nekerštavo, nemėgo primityvizmo, buvo prieš patyčias, prieš bet kokį primityvizmą, gobšumą.
Kokių tik patyčių ir abejingumo prevencijos programų nesukuriama Lietuvoje dabar, o juk tokių idėjų galima rasti prof. M. P. Römerio rašytiniame palikime. Tos idėjos visiškai nepaseno iki šių dienų! Viso savo sąmoningo gyvenimo veikla profesorius tiesė tiltą tarp kadaise buvusių dviejų vienos didelės valstybės subjektų – Lietuvos ir Lenkijos, bet liko to tilto viduryje. Pakvieskime profesorių į Lietuvą, nepalikime jo tilto viduryje, jis to nenusipelnė. Tada lengviau bus šnekėtis su Lenkija, nes, iš tikro, ką lietuviai iš esmės žino apie lenkus, o lenkai – apie lietuvius? Juk įdomu sužinoti, ar ne ? Naudinga taip pat.
P.S. Honorarą, jei toks priklauso už šį rašinį, skiriu lietuvių-lenkų dialogo fondui.