Mokyklų steigėjai (savivaldybės) pliekiami iš peties. Nes jie, matot, sumažėjus mokinių skaičiui nepertvarko mokyklų tinklo ir negali užtikrinti atitinkamo mokytojų atlyginimo. Nežinau, kaip kreiptis į auditorius, ponais ar panelėm, bet jūsų jau pirmas teiginys niekinis. Mokyklų tinklas baigtas tvarkyti pagal „planą chuliganą“ dar 2015 metais, o dabar kepami pertvarkyto tinklo pertvarkos ir dar pertvarkos patikslinimo planai. Jie skirti galutiniam kaimų mokyklų tinklo išnaikinimui, bet kokia kaina.
Pagal jūsų viziją ir misiją, jau dabar mes turėtume uždirbti, jei ne kaip švedai ar suomiai, bet už estus daugiau, o mūsų kolegos ugrofinai iš mūsų juokiasi – kaip mes gebėjom taip žemai nusiristi, kad mūsų atlygis tėra vos keliais eurais už valytojos didesnis. Juk sunaikinta per 1500 ugdymo įstaigų, šalį paliko ir emigravo apie 10 tūkst. pedagogų, per 20 tūkst. paliko mokyklas. O žadėto gėrio, dėl kurio kliedėta 2001 metais programų paketuose A, B, D, kaip nėra taip nėra. Atvirkščiai – atlyginimai mažėja, o mokytojai ir toliau, kaip ir visa tauta, uoliai kraunasi lagaminus.
Po šių išvadų belieka išjungti šviesą, per stebuklą ar tų pačių steigėjų humanišką poziciją, išlikusiose mažose mokyklose. Žinau rajonų, kur tokių beveik nebelikę, bet patikėkit, ir ten atlyginimai nė kiek ne didesni, o kai kurie pirmieji pajuto likimo grimasas – vaikų skaičius geometrine progresija mažėja. Mažinant mokyklų skaičių, uždarius jas, tėvai vaikus veža toliau nuo beprotnamiu virtusios valdžios. Kodėl taip teigiu? Ogi todėl, kad mokyklos uždaryti nepanaudojus psichologinio teroro ir buldozerio principo – neįmanoma. Ir šalis, uždarinėjanti mokyklas, kad ir pagal užsienio, neva, protingas rekomendacijas – apgailėtina, o tokia valdžios veikla – nusikaltimas.
Prezidentės vietoje, aš paskelbčiau likusias mokyklas kaimo rezervatais, tų rajonų merams įteikčiau po Lietuvos vėliavą ir įrašyčiau juos į garbės knygą už tautinio mentaliteto, kaip nacionalinio saugumo garanto, išsaugojimą ir specialiu potvarkiu uždrausčiau kišti nagus prie vaikų ir juos mokančių pedagogų.
„Švietimo ir mokslo ministerija neturi galių užtikrinti, kad savivaldybės įgyvendintų šį siekį“
Šitaip sumenkinti Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) galias gali tik labai neatsakingas asmuo. Ne kartą teko kreiptis į kai kuriuos šios įstaigos darbuotojus patarimo ar užtarimo, yra kreipęsi ir tėvai, bet iš tikrųjų jie, turėdami galias, nusikalstamai jų nepanaudoja, todėl tenka nusivilti ne tik nesulaukus paramos ar palaikymo. Vietoj paramos – skaudžiai ryti pasekmes ir su, neva, skundiko vaidmeniu dorotis.
Auditoriai savo išvada bando nutrinti funkcijų ribas. Neveltui buvo sakoma, „Kas dievui – dievui, kas ciesoriui – ciesoriui“. Savivaldybės yra steigėjai ir jiems spręsti, kuriame kaime „mokyklą padegti“, o ŠMM vien savo spaudimu iš viršaus, panaudojusi vograujančius EBPO funkcionierius (kodėl jie savo rekomendacijų negrūda save gerbiančiom šalims, pvz. kaimynei Lenkijai?) ir panašias auditorių išvadas, kurpia mokyklų naikinimo planus. Teko kalbėtis su švietimo skyrių atsakingais asmenimis. Kiek žinau, savo galias naudoja gana drastiškai – nutarė uždaryti 150 mokyklų ir davė komandą uždaryti visas, kur nėra 100 mokinių. Apsigraibė – trūksta, tad skaičių padidino iki 120.
Klaikiausia yra tai, kad prie šio vajaus prisideda Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento auditorė Lina Balėnaitė. Jai kažkodėl nepatinka ugdymas taip vadinamose ilgosiose gimnazijose. Šios įstaigos jau turėtų sunerimti, nes, ko gero artėja, ir jų uždarymas. Matot, jie neužtikrina individualių poreikių ir chemijos nemoko. Neteko tokio „cūdo“ girdėti net pilnaty. Jei mokiniai nesimokytų šių dalykų, nebūtų vykdomas ugdymo planas, tai ir atestatus vaikai matytų kaip ausis be veidrodžio. O kalbos apie ugdymo kokybę... Tai – šnekos, kad būtų įtikinamiau.
Ugdymo kokybės pagrindinis matas – užaugintas doras žmogus. Tai pripažįsta viso pasaulio pedagogai ir valstybės vyrai. Ir joks ten standartizuotas ar kitoks testas, ištrauktas iš kepurės, nes rengtas ne pagal mūsų šalies ugdymo programą, nėra rodiklis.
„Svarbu periodiškai vertinti mokytojų kompetenciją“
Žaviuosi šalių ugdymo sistemomis, kurios pagrįstos pasitikėjimu mokytojais. Suomijos vaikai laimingai mokosi ant palangių, klasėje užtenka 4 mokinių vienam mokytojui, mokytojais pasitikima ir negrasinama patikromis bei visokiais auditais. Tai yra tokia atgyvena, kaip ir gerbiamos auditorės teiginys, apie, neva, formaliai vykdomą mokytojų rezultatų vertinimą.
Kaip blogybė nurodoma, kad tik 20 procentų mokyklų prašo mokytojų atsiskaityti už mokinių pasiekimus ir daromą pažangą, tik 10 procentų reikalauja išsikelti metines užduotis ir t.t. Ir toliau teigiama tikra tiesa, jog dabar galiojantys teisės aktai nenumato pedagogams prievolės pasitikrinti ar jų kompetencija, ar veikla atitinka turimą kvalifikaciją.
Taigi jei aktai to nenumato, tai kuo remiantis tie 20 procentų, anot panelės, reikalavo ar prašė atsiskaityti ir dar numatyti, kad per metus Jonukas pasieks ohoho, o Grytutė išmoks prie C raidės pridėti paukščiuką ir pasakys, jog tai Č (yra pas mus ir ypatingų vaikų). Kodėl gerbiama auditorė nesiūlo bausti už įgaliojimų viršijimą ir perteklinių neapmokamų darbų įteisinimą (nes toms ataskaitoms parengti reikia daug papildomo darbo, laiko ir dvasinių jėgų)?
Kartą man teko būvoti tokioje mokykloje, kur, tiesiai šviesiai, vyko atviras, ciniškas pasityčiojimas iš mokytojų. Vieni gėrė valerijonus, kiti tylėjo kaip motina Pirčiupy, dar kiti pataikūniškai vypsojo. Susižavėjusių ir patobulėjusių matyti neteko, o prisilaižėlių – taip.
Taigi savo pasiūlymą peradresuokite savo šefui, kad jis sukurtų prielaidų „darbo našumui didinti ir darbo užmokestį susietų su veiklos rezultatais“. Dėl našumo – gausiose mokyklose – kombinatuose mokytojai per 45 minutes aptarnauja 30-32 mokinius. Kur jūs matėte našiau dirbančius? Na, nebent mechaniškai prie konvejerio. Gydytojai tiek aptarnauja per visą darbo dieną ir mes pritariame, kad tai yra per daug.
Ir kas nustatė, kurie rezultatai aukšti, o kurie ne? Jie bus aukšti tada, kai dirbsime su vaikais, o ne su statistiniais vienetais, vėtomais ir mėtomais iš klasės į klasę. Pastebėjote kada pradėjo nykti mūsų vaikai (gyvi, gimę, atbuvę darželius)? Ogi išdraskius vidurines mokyklas ir pristeigus visokio plauko mutantų. Psichologinės prisitaikymo problemos pasirodo vis tik svarbesnės už norą pelnytis vaiko sąskaita. Ir save gerbiantys tėvai juos išvežė į šalis, kurios gerbia ir vaiką, ir juos mokantį asmenį.
„Vertinant reikia išmanyti“
Nepykite uždaromų mokyklų, kolegos, ne mokytojai ir jų atlyginimai kalti, kad jūsų namai ir kultūros židiniai griaunami. Visada pasižiūrėkite dėl ko suskrido bitės ir meškos susirinko. Kaltinimai savivaldybėms, kad jos neuždaro mokyklų nekoreliuoja su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Vyriausybės programomis dėl mažų mokyklų išsaugojimo kaimo vietovėse. Būkit mieli, pažadus reikia tesėti ir nustekentam kaimui grąžinti skolas. Jau dabar verslininkas Benas Gudelis pastebėjo, kad Lietuva – tai du su puse miesto, toliau dykra. Būdami tos dykros atstovai, gal bent mokyklas ir bažnyčią apginkite nuo visokio plauko patarėjų.
Beje, apie juos... Labai atidžiai išanalizavau informaciją apie EBPO, kuriai priklauso 35 valstybės ir į kurią mes labai norime patekti, kartu su Kosta Rika, nuo 2015 metų, nors oficialus prašymas įteiktas dar 2002 metais. Užkliuvo įdomi mintis – ši organizacija įkurta atstatyti po II pasaulinio karo sugriautą ekonomiką, o reformos, kurias būtina įgyvendinti pagal jų rekomendacijas, apima valstybės valdomų įmonių, žemės nuosavybės, atvirumo investicijoms ir nacionalinio saugumo suderinamumo ir kt. sritis. Bet ten nė žodžio nėra apie švietimo reformas, kurios mūsų šalyje jau įvykdytos. Kiek galima pešti jau nupeštą gaidį?
Ir dar apie EBPO naudą – diskusijos, dalijimasis patirtimi, bendradarbiavimas, kuris prisidės prie Lietuvos ekonomikos stiprinimo, galimybių ir visų piliečių gerovės vystymo ir t.t. Taigi sieksim gerovės per kaimo vaikų negerovę, užtat turėsim analizę visais pjūviais, gėrėsimės gerąja kažkieno patirtimi ir gausime nuolatines rekomendacijas, padedančias gerinti ekonomikos valdymo efektyvumą. Po tokių skambių žodžių, belieka atsidusti – jei patars, Lietuvos mokytojai bus iššaudyti, vardan bendros gerovės.
Kreipiuosi į LR Seimo narius, prisiminkite ką pažadėjote tautai, nes laikas turi įdomią savybę – greitai bėgti. Valdžiai pasiekti gali prireikti ir likusių kaimiečių balsų. O kur su jais susitiksite? Prie mokyklų griuvėsių? ŠMM patarčiau neužliūliuoti pedagoginės bendruomenės ir šiomis auditorių išvadomis, jos tikrai primena užsisvajojusio mėnulio liūdesį. Ir, nors autoriai atstovauja žmonių gerovei, ten gerovei vietos nerasta. Arba kaimo žmonės yra ne žmonės, arba tos gerovės jie kaip „neviežlybi būrai“ nenusipelnė.
O mokytojams ir tėvams, jei dar nesusikrovėte lagamino, laikas ginti savo namus nuo graužikų, ėdančių švietimo sistemą. Sumaumojo jūsų mokyklas, jūsų atlyginimus, nors Konstitucijoje ir pasakyta, kad mes turime teisę į savo darbą atitinkantį atlygį. Sugraužė Jūsų laiką ir savigarbą.
Negi negana tų patyčių? Pradedame sąjūdį už Lietuvos mokyklų išsaugojimą! Jaunų mokytojų net ir butais nepriviliosi. Pirma, savivaldybės jų neturi, antra – su tokia alga jų neišlaikysi. Na, o stoty ir nakvynės namuose mokytojui gyventi lyg ir nepadoru...
O panelei auditorei, norėtųsi patarti išvadas rašyti ne pagal paskalas ar mėnulio rodmenis. Jei jums svarbi tautos gerovė, kodėl neužfiksavote, kiek nemokamų darbų atlieka mokytojai, kodėl jų atlygis neatitinka darbo sudėtingumo ir mokamas kaip grioviakasiui pirmą kartą kasančiam griovį, kodėl kaimo vaikas netenka teisės mokytis savo mokykloje, o turi būti tąsomas nuo 5 val. ryto iki 17 val. vakaro ir tąsomas tol, kol pavargsta būti tąsomu.
Kodėl dažnai netenkame teisės rinktis saugią aplinką, kodėl nepasitikima mokiniu ir kodėl ugdymo programos neatitinka aukštųjų mokyklų lūkesčių? Kodėl mokytojai iš savo vargano atlygio dar remia mokyklą ir kodėl neaprūpinamos gamybos priemonėmis? Kada patikrinsite, kiek perteklinių darbų, kurių iš viso nereikia, atlieka mokytojai?
Ir paskutinis klausimas – kada suskaičiuosite kiek milijardų ir kokia kryptimi nukeliavo iš švietimui skirto fondo? Jei jie nepasiekė mokytojų, uždarius tūkstančius mokyklų, tai ar ne į tą pačią skylutę subyrės ir tų varguolių likę grašiai? Aš žinau, kad mužikai kantrūs, bet kai pratrūkstame – laukite nemalonių pasekmių. Ir ne mes dėl to kalti – kaltas mėnulio liūdesys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.