1. Istorija
Trys lyriniai nukrypimai
Pirmasis. 1975 metais Bolonijoje susirinko Europos miestų vadovai. Pasitarimo tema – kaip miestams išgyventi sparčiai didėjant automobilių skaičiui. Sovietų Sąjungos delegacijai vadovavo tuometinis Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas (dabartiniais terminais kalbant – meras) Algirdas Vileikis. Grįžęs namo jis pareiškė: Vilniaus laukia ta pati situacija, kaip ir kitų Europos miestų. Kosmetinės priemonės – šviesoforai, gatvių paplatinimai ir pan. – nepadės. Ateitis – miesto geležinkelis: požeminis ar antžeminis.
Antrasis. 1983 metais pasirodė Vilniaus transporto vystymo programinis dokumentas – Kompleksinė transporto vystymo schema. Jo rengėjai tvirtino: „Vilnius, be Kišiniovo, liko paskutinė sąjunginės respublikos sostinė, besinaudojanti tik dviem transporto rūšimis – autobusais ir troleibusais. Perkopęs pusės milijono gyventojų skaičių miestas aiškiai pasiekė šių transporto priemonių galimybių ribą ir ima labai jausti būtinybę paleisti dar vieną transporto rūšį – bėginį transportą.“
Trečiasis. Paklaustas apie Vilniaus ateities transportą, vyriausiasis miesto architektas ir miesto departamento direktorius pareiškė štai ką: apie miesto traukinuką-metro šiuo metu dar per anksti kalbėti: ir miesto tankis dar per mažas, ir keleivių srautai per maži. Tačiau, nuramino prelegentas, po 10 ar 15 metų situacija gali pasikeisti. Ir apskritai, technologijų vystymasis yra itin spartus ir po kurio laiko gali atsirasti naujų sprendimų.
Žodžiu, viskam – Dievo valia! Tačiau mes, mirtingieji, juk puikiai žinome: ko neužplanavai vakar, po 15 metų tikrai neturėsi.
Metropoliteno trasos miesto planuose buvo brėžiamos jau prieš 44 metus. Jo nėra iki šiol.
Aplinkkelis pagaliau pastatytas, tačiau jo trasa planuose buvo užbrėžta prieš 40 metų. Reikėtų pasidomėt: ką dar mūsų tėvai planavo prieš 4 dešimtmečius?
2. Statybos
Šiandieninė miesto valdžia ir savivaldybės valdininkai į miesto ateitį kažkodėl žvelgia tik statytojo žvilgsniu. Intensyvinti statybą – pagrindinė miesto plėtros idėja. Koks dar transportas, kokios komunikacijos, kokia infrastruktūra?! Vilnius iš erdvaus ir žalio miesto pamažu virsta ištisu perkūnkiemiu. Sako, kad žmonėms taip geriau ir patogiau gyventi!
Statydami įspūdingus „bildingus“ „Žalgirio“ stadiono teritorijoje statytojai gražiai kalba apie būsimą transportą – elektromobilius. Sutinku, gera, perspektyvi susisiekimo priemonė. Tačiau ar nuo kuro rūšies ar variklio tipo priklauso transporto srautai? Nauji pastatai – nauji automobilių srautai. Ar elektromobiliai „atkimš“ žiedą ties Žirmūnų tiltu?
O kas dėsis, kai pagaliau bus pastatytas nacionalinis stadionas ir jau į dabar pilną „Ermitažo“ ir „Akropolio“ aikštelę pasuks tūkstančiai žiūrovų? Vienam automobiliui pastatyti reikia apie 10 metrų ilgio plotelio. Nei jei šią „normą“ sumažinsim vienu kitu metru, tai pirmąjį pastačius ties stadiono vartais, antrasis vis tiek atsidurs prie Kauno. Kaip jie išsivažinės? Kaip išsivažinės tie keliolika ar kelios dešimtys tūkstančių pirkėjų ir žiūrovų?
Jeigu kas nebuvo nukakęs toliau Pilaitės ar Avižienių, patariu ten pasidairyti. Šimtai naujų namų, šimtai statomų. Šimtai jau parengtų sklypų, šimtai rengiamų. Ir miela tendencija: jei anksčiau buvo statomi namai, tai dabar vis daugiau – kotedžai. Kitaip tariant, į tuos pačius sklypus kišama daugiau namų. Tai, ką šiandien matome pagrindinėse Vilniaus arterijose – dar gražus vaizdelis. Kai tas antrasis Vilnius pasistatys, problema jau bus ne Pilaitės ar Laisvės prospektai, problema bus – kaip išvažiuoti iš savo kiemo ar gatvelės į tuos prospektus. Štai tada net Vilniaus valdžia prisimins greitą, patogią, punktualią ir žiemą vasarą komfortišką transporto priemonę, kurios pirmoji atkarpa (Pilaitė–Centras) turėjo būti atidaryta jau prieš keletą metų. Neatidarė.
Iš pradžių neprasibrovė pro Maskvos draudimų užkardas, o paskui patiems pritrūko vaizduotės ir valios. Iki šiol tą metro įstatymą mūčija, mūčija ir nei pagimdyti, nei užmūčyti negali.
3. Pinigai
Prieš keletą metų vieno mero labai proteguotam gatvės tramvajui buvo išleisti milijonai litų – studijoms, koks tas tramvajus geras ir reikalingas. Paskui: dar nemažai studijoms, kad tramvajus Vilniui netinkamas. Visa tai – biudžeto milijonai.
„Metro sąjūdis“ metro projektui neišleido nė vieno biudžeto cento! Ir išvis – tai privataus kapitalo projektas. Iš valdžios prašoma tik vieno – leiskite statyti. Pasakysiu tiek: nuo projekto, kuris nekvepia korupcija, bet koks valdininkas suka nosį. Bijau, kad „Metro sąjūdžio“ pastangos dar ilgai bus tik balsai tyruose. Pasišventėlių entuziastų laikai, atrodo, dar neatėjo.
O kol ponas Dievas miesto plėtros specialistams apie ateities transportą dar nieko nepašnibždėjo, dirižabliai, gondolos ar kapsulės vakuuminiuose vamzdžiuose mūsų sostinėje dar negreit pasirodys.
Vilniaus planuose šiandien (beje, nubraižytuose už daugiau nei 600 000 eurų!) iš naujų transporto priemonių – dviračiai ir pėsčiųjų takai. Ir vienų, ir kitų išradinėti nereikia – tik įsisavinti tuos šimtus tūkstančių. Paprasta. Genialu. Tiesa, grasinama dar keisti vilniečių keliavimo įpročius. Tačiau tai – kita kalba ir, matyt, kiti pinigai.
Na, o kurgi, paklausite, ta rakštis minėtoje vietoje? Visą laiką galvojau: kada spūstys pasidarys tokios, kad žmonėms neteks kantrybės ir pasakys miesto valdžiai – arba dirbkit, arba eikit lauk!
Sprendžiant iš straipsnio DELFI portale autoriaus kvietimų, tas laikas lyg ir atėjo. Bus valia – bus ir sprendimai!
Ačiū už pradėtą diskusiją.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.