Todėl siūlau idėją Lietuvai – prijunkime valstybę prie Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ar kokios nors kitos išsivysčiusios šalies.
Taip pagaliau išspręsime tą jau daugybę metų mus kamuojantį vakarietiškumo kompleksą. Būdami didelės valstybės kolonija perimsime jos kalbą, kultūrą ir įstatymus. Mus administruoti jos atsiųs savo valstybės tarnautojus ir tokiu būdu atsikratysime impotentiško Seimo bei apkerpėjusių valdininkų armijos. Argi ne graži svajonė, ponai?
Tačiau lietuvis nėra ryžtingas padaras. O, ne! Lietuvis yra bailys. Lietuvis geriau lies savo tulžį dėl nevykusio gyvenimo interneto komentaruose, slapčia veš išmesti į pamiškę seną sofą arba eis į mitingą dėl tautos potenciją simbolizuojančio Vyčio paminklo, negu protestuos prieš neteisingus mokesčius ar valdžios neveiklumą. Perskaitę šį tekstą, lietuvaičiai neabejotinai suras man daugybę epitetų ir diagnozių, įkarščio pagauti tarškins klaviatūrą ir bent trumpą akimirką pasijaus svarbūs.
Kol Lietuva skęsta mažose intrigėlėse, aiškindamasi, kas yra tautos išdavikas, o kas didvyris, tauta kraunasi lagaminus į užsienį, žudosi, geria, tada važinėja girti, daužo vieni kitiems snukius ir nuolankiai kenčia rūstų likimą. Kai tapsime kokios nors Prancūzijos piliečiais, mus išmokys protestuoti, mąstyti savo galva ir susidaryti nuomonę patiems, o ne atkartoti tai, ką perskaitėme Tapino feisbuke ar naujienų portalų komentaruose. Su dabartine švietimo sistema patys to tikrai neišmoksime.
Anksčiau naiviai galvodavau, kad kvailių procentas kiekvienoje šalyje yra daugiau mažiau panašus. Tačiau pasibastęs po pasaulį supratau, kad klydau – jų procentas Lietuvoje yra neįtikėtinai didelis. Todėl mes niekada neišsirenkame normalios valdžios ir užsiimame savo mažo kiemo problemomis.
Niekas nesistebėtų, kad kvailių daug tarp sovietmečiu augusių žmonių, tačiau ir jaunoji karta ne kitokia. Skirtumas tas, kad jaunoji karta galvoja, kad yra labai kritiškai mąstanti ir jų mąstymui svorio labai prideda kavos puodelis ar išmanusis telefonas.
Maža saujelė blaiviai mąstančių žmonių yra visiškai išstumti į viešosios erdvės paribį ir jau seniai numojo į viską ranka. Gali tu čia pykti, kiek nori dėl šalyje tvyrančio socialinio neteisingumo, stambaus kapitalo savivalės ar mažų pensijų – niekas nepasikeis. Nepasikeis todėl, kad čia bailių ir prisitaikėlių šalis. Net neabejoju, kad mus okupavus Rusijai, didieji šalies patriotai greitai persiorientuotų ir pradėtų keliaklūpsčiauti naujai valdžiai. Juk mums reikia turėti poną, ar ne?
Nematau jokių prošvaisčių, kad per metus, penkis ar dvidešimt tapsime valstybe dėl kurios nebūtų gėda.
Parašykime laišką prancūzams ar vokiečiams, tapkime jų kolonija ir pamirškime tą Lietuvą. Kaip ją pamiršo daugybė tų, kurie šiandien šiltai sėdi užsienio fabrikuose ir sandėliuose.
Buvo toks mąstytojas Francis Fukuyama, kuris skelbė istorijos pabaigą. Atėjo laikas paskelbti Lietuvos pabaigą. Taip, aš čia užaugau, turiu daug sentimentų ir prisiminimų, tačiau sorry daugiau nebeturiu kantrybės.
Perfrazuojant Maironį: „Kada tik keliu važiavau pro Lietuvą, man verkė iš skausmo širdis“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.