Taip ir norisi priminti dabar sprendimus priimantiems politikams, kad visagalybės jausmas yra laikinas ir apgaulingas. Atsiplėškite nuo savo kėdžių ir bent kartą paklausykite tų, kurie savo nepritarimą išreiškia ne piketuose ir mitinguose, nes tuo metu, kaip bebūtų keista, DIRBA.
Nebūtinai teisus tas, kas garsiau šaukia ir tuo labiau nedera kitų žmonių laikyti neprotingais. Taip buvau auklėjama nuo vaikystės. Taip pat buvau skatinama mokytis, įgyti specialybę ir labai stengtis darbe. Turėdama rankose universiteto diplomą ir apčiuopiamą profesinę patirtį nesuprantu, kodėl ministrui Kukuraičiui atrodau kaip prekybos centre pasimetęs trejų metų vaikas? Ministre, nereikia manęs gelbėti, tačiau atsiprašyti nepakenktų.
Apie ką kalbame? Vėl apie pinigus. Kas dar šiame gyvenime gali kelti tiek aistrų? Parašyti paskatino ministras, kuris per LNK TV žinias praėjusį ketvirtadienį pareiškė, kad žmonės, kurie įsitraukė į II pensijų pakopą, buvo apgauti. Jau seniai galiu ne tik legaliai gerti alkoholį, bet ir renku šalies valdžią. Tačiau pasirodo, nesu pakankamai protinga, kad suvokčiau, kur dedu savo parašą. Kaip ir visi kiti tokie patys nemąstantys. Tai mažų mažiausiai įžeidu.
Priklausau tai kartai, kurios nemokė ekonomikos. Lietuva atgavo Nepriklausomybę, dingo paskyrimai po studijų, konkurencijos ir išgyvenimo teko mokytis palaipsniui. Dar visai vaikiško proto išvažiavau iš tėvų namų, o to, kas dabar vadinama asmeninių finansų tvarkymu, išmokau praktiškai. Daugiau ar mažiau prisimenu įvairius iki tol nematytus sukrėtimus: pinigų nuvertėjimą, Rusijos blokadą, ekonominę krizę. Daug dirbau, daug taupiau. Žinau pinigų kainą ir pasveriu kiekvieną sprendimą dėl jų.
Su visa pagarba „Carito“ veikloje, ministre, kaip jums pačiam sekasi tvarkytis su pinigais? Jei išgyventi iki ministro posto padėjo tėvai, vadinasi, nekaip. Dar kartą nuoširdžiai atsiprašau už tiesumą, tačiau sunku patikėti žmonėmis, kurie įpratę ne patys užsidirbti, o tiesiog persiskirstyti šeimos, tėvų, kitų pinigus, kad visiems kažkas tektų. Taip džiaugiamės Nepriklausomybe, o vėl grįžtame prie seno gero perskirstymo. Ir tai už lango išaušus trečiajam tūkstantmečiui, kai galime naudotis vakarietiškomis praktikomis, kurios mums buvo nepasiekiamos tiek laiko.
Labiausiai iš kantrybės veda tai, kad jūs ir visos jūsų patarėjų, konsultantų komandos negerbiate mūsų laiko. Mes gaminame prekes ir teikiame paslaugas, auginame BVP ir mokame mokesčius į biudžetą, iš kurio ir jūs visi išsimokate algas. Beje, labai neblogas. Kodėl jūs, kurie pirmieji kristumėte neatlaikę realios konkurencijos darbo rinkoje, manote, kad pasenusios praėjusio šimtmečio idėjos yra tas dalykas, dėl kurio turėčiau gaišti laiką, dar ir dar kartą patvirtinti tai, dėl ko jau apsisprendžiau, būdama sveiko proto ir viską apsvarsčiusi?
Mažiausiai, ko esame verti, tai stabilumo. Nevaikymo. Nekvailinimo. Galimybės dirbti negaišinami. Negrįžti į praėjusį šimtmetį. Valstybę laikyti partnere, pasitikėti ja. Patys spręsti, ką papildomai remti: vaikus, senelius ar gyvūnus. Užsidirbti ir susitaupyti.
O dabar grįžkite į pačią pradžią. Tiesiog, kad suprastumėte, jog tyla ne visuomet turi būti suprantama kaip pritarimo ženklas. Nes šios kelios rašymo valandos naktį yra viskas, kaip ketinu jums tą pasakyti. Kitą kartą susitiksime kurioje nors balsavimo apylinkėje ir tik nuo jūsų veiksmų adekvatumo priklausys, ar galėsite tikėtis mano balso.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori pasidalinti mintimis ar istorija? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.