Esu prisiekusi krepšinio sirgalė gal nuo 1964 metų, kai stebėjau, kaip mažučiukė dvylikametė Angelė Jankūnaitė mikliai varinėjo kamuolį moksleivių sporto žaidynėse Kryme, pionierių stovykloje Arteke. Vėliau stebėjau jos sportinę karjerą, kai ji tapo žymiausia ir tituluočiausia Lietuvos krepšininke, daugkartine pasaulio, Europos ir olimpine čempione Angele Rupšiene. Net pati Angelė, turbūt, nebeprisimena tų mokinukės skrydžio akimirkų, nes ne tik niekada apie tai nepasakoja žurnalistams, bet ir vis dažniau užsimena apie senatvę...
Bet dabar noriu pakalbėti ne apie krepšininkus, o apie jų sirgalius. Šiuo metu esu tolokai nuo vykstančių varžybų, todėl negaliu jų stebėti iš arti. Tačiau prieš keletą metų, viešėdama vienoje Europos šalyje, sužinojau, kad Lietuvos krepšininkai rungtyniaus vos už šimto kilometrų nuo mano buvimo vietos. Staigiai nusipirkau ryškiai žalią suknelę, ir prie sporto arenos durų atsiradau likus vos kelioms minutėms iki rungtynių pradžios.
Netoli bilietų kasos lūkuriavo stambaus sudėjimo, pūpsančiais ištreniruotais raumenimis, plikai skusta galva jaunuolis. Na, toks panašus į kaunietišką „spintą“.
- Reikia bilieto? – be užuolankų lietuviškai paklausė manęs.
- Kiek skolinga?– paklausiau, saujoje spausdama taip netikėtai gautą bilietą.
Jaunuolis atsakė, kad bilietą man dovanoja, ir mostelėjo ranka, parodydamas, į kurią tribūną turėčiau eiti.
Sporto arena jau buvo pilnutėlė. Susiradau biliete nurodytą vietą, bet ji jau buvo užimta – ten sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Parodžiau savo bilietą ir pamėginau paaiškinti, kad čia mano vieta. Pamačiusi, kad kažkas neaiškaus vyksta, priėjo salės tvarkdarė. Kai jau norėjau duoti jai savo bilietą, aplink pasigirdo prislopintas šnypštimas: net keletas žmonių lietuviškai liepė man nieko nesiaiškinti ir sėsti ten, kur yra laisvos vietos.
Esu gana aukšto ūgio, todėl man kaip kokiai žirafai per ilgą kaklą ne iš karto „daėjo“, kad mano bilietas padirbtas. „Na ir išdykėliai gi tie kauniečiai! -– pagalvojau. – Sugeba talentingai padirbinėti ne tik eurus, bet ir krepšinio varžybų bilietus.“
Varžyboms įpusėjus, palindau po ta žymiąja didžiąja Lietuvos vėliava, kurią krepšinio sirgaliai išskleidė tribūnoje. Jergutėliau, kas ten dėjosi! Nuo dar nespėjusių išsipagirioti po naktinių šėliojimų sirgalių sklido aitrus alkoholio kvapas, girdėjosi riaugėjimas ir keiksmai. Du kartus po Lietuvos vėliava palindo ir vietinis policininkas, mėgindamas sutramdyti svečius ir pagrasindamas, kad kitą kartą juos išsives su savimi. Paskubėjau išlįsti iš po vėliavos ir susiradau laisvą vietą kitoje tribūnoje.
Nuo to laiko krepšinio varžybas stebiu tik per televiziją arba internete. Ten filmavimo kameros bent jau nepalenda po plevenančia Lietuvos vėliava ir neieško teplionių kalnuose. Ir labai labai labai tikiuosi, kad mano patirtis tebuvo vienkartinis atsitiktinumas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori pasidalinti mintimis ar istorija? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.