Graudu ir juokinga, kad statybininkai aiškina, kaip mokytojui dirbti... Kai R. Dargis su a.a. A. Brazausku statė Kauno hidroelektrinę, juk mokytojai nekišo nosies paaiškinti, kaip ir kur reikia pastatyti vieną ar kitą turbiną.
Pramonininkams trūksta jų verslui vykdyti parengtų jaunuolių. Nei kiek neužsimena, kad svarbiausias Lietuvos švietimo uždavinys turėtų būti humanistiniu lygmeniu auginamas pilietiškas, mąstantis ir kuriantis žmogus, gerbiantis savo gimtąją šalį, jos kalbą, istoriją, jos žmones, demokratiškas pilietis, mokantis ir nebijantis diskutuoti, argumentuotai ginantis savo nuomonę. Ir ne valdžios nurodymu, o pats savo valia pasirenkantis profesiją ir kuriantis savąjį gyvenimą.
Gerai, kad p. R. Dargis suvokia, jog nuo švietimo strategijos priklausys Lietuvos verslo ateitis, bet, ponai, jau ir be strategijos, orientuotos į ekonomiką, verslą, Lietuvos verslininkai – milijonieriai! Tai gal laikas atsisukti į eilinį žmogų nors žmogiškumo aspektais?
Ir liūdna, kai p. R. Dargis ima aiškinti, kaip mokytojas privalo dirbti ir kokius Lietuvai, tai yra, jo verslui, turi išugdyti jaunuolius. Labai norisi šiam ponui paaiškinti, kad jo sūnui, Domui Dargiui, Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Eikos“, apraizgiusios Lietuvos miestus, generaliniam direktoriui, pavyzdžiui, Vilniaus Pilaitės mokytojų ir mokinių švietimas yra nusišvilpti...
Jis Pilaitėje stato begalę namų, pardavinėja jaunoms šeimoms butus, žeriasi milijonus, bet kad pastatytų vaikų darželį ar mokyklą – net nesvajokite! Neduos pelno! Todėl „Eikos“ milžinės dėka Pilaitė plečiasi kaip ant mielių, o vaikiukų jauniems tėvams nėra kur dėti – trūksta darželių, trūksta mokyklų.
Taip pat Martyno Mažvydo progimnazijoje, galinčioje priimti 850 mokinių, vienas kitą trypia virš 1700, taip taip, – vienas tūkstantis 700 mokinių!... Gerai, kad dalį šio „fabriko“ cechų (mokinių klasių) priima Pilaitės gimnazija. Ten jų perpus: 17 Mažvydo progimnazijos pradinukų ir 17 pačios Pilaitės gimnazijos gimnazistų klasių. Kalbu ekonominiais terminais – fabrikas, cechas – nes tokio milžiniško dydžio mokyklos atspindi ir abiejų milijardierių Dargių požiūrį į švietimą...
O kai dėl Pilaitės gyventojų problemų ( kamščių prospekte), darželių, mokyklų trūkumų, buvo su gyventojais pasitarimas Vilniaus savivaldybėje, matėsi akivaizdus meilikavimas jaunajam statybų magnatui D. Dargiui. Mano pastebėjimus apie Pilaitės problemas savivaldybės administracijos direktorė akivaizdžiai priėmė su nepasitenkinimu, replikomis, bet kaip meiliai jos akys blizgėjo kalbant statybų rykliams... Kokia nauda iš zyziančių mokytojų? O jie, miesto statytojai, už leidimus atseikėja didžiulius pinigus... Štai ką reikia vertinti, supratote?
Taip kad ponai Dargiai, dirbkite darbą, kurį išmanote geriausiai... Nes dar pamenu prieš pora metų Seime Konferenciją apie švietimo perspektyvas, suorganizuotą p. Roberto Dargio ir jo, bei garsiojo Lietuvos mokinių tėvų pirmininko Andriaus Murausko kalbas Lietuvos mokyklų vadovams, tai norėjosi jiems atsakyti, kad lipa ne į savo roges ir apie švietimą, jo problemas, skaudulius privalėtų kalbėti ne jie... Siūlyti švietimo kokybės ir prestižo gerinimo gaires reikia leisti mokytojams praktikams, nes jų tai kasdien kramtoma duona...
Bet Seimo salėje šiems veikėjams ditirambus giedojo ir buvęs socialdemokratų bei Darbo partijos ŠMM ministras (kuriam rašiau laiškus, kad viešai kalbėdamas nevartotų „kad“ su bendratimi, pvz. jo mėgiamas „kad pasiekti norimų rodiklių“)... Nemokėjo, negerbė jis gimtosios kalbos...
Taip pat tas „tėvų tėvas“, Lietuvos tėvų forumo vadas, aršus mokytojų kritikas A. Murauskas dar vienoje VU suorganizuotoje mokytojų konferencijoje apie santykius su dabartiniais mokiniais, demonstravo švietimiečiams skaidres, kaip turėtų valtį irkluoti kartu sukibę tiek tėvai, tiek mokytojai, ir kaip privalėtų dirbti mokytojas...
Bet tose skaidrėse kas antrame žodyje buvo rašybos klaidų ir man tada taip pasidarė gėda, kad jis tingėjo mokykloje mokytis gimtosios kalbos gramatikos, gėda, kad pažemino savo lietuvių kalbos mokytoją prieš akademinę bendruomenę... Tėvų tėvas A. Murauskas primygtinai kvietė visus pritilusius iš gėdos pasisakyti... Pakėlusi ranką pasisakiau ne apie valtį, kaip reikėtų ją irkluoti, bet apie tas nelemtas skaidrėse klaidas... Manote, pasimetė? Ne, gavau repliką iš jo kaip kokia smulkmeniška nesusipratėlė, nors salėje sėdėję VU profesoriai man už „drąsą“ plojo...
O drąsos prabilti eiliniam praktikui mokytojui tiek vakar, tiek šiandien reikia kaip niekada. Visi žino, kaip turėtų nemokša mokytojas dirbti: statybininkai, kvepalų ir drabužių pardavėjos, verslininkės, Gariūnų darbuotojai, automobilių gedimų šalintojai, bet gink Dieve, tik ne patys mokytojai praktikai! Jie nieko nesupranta, nemato, nemoka, todėl naujos valdžios vėl bus mokomi, kursų kursuose, vėl pinigėliai byrės į pedagogų „mokytojų“ kišenes, nes vėl klestės pažintys, giminių giminės konkursai... Varžysis verslas, kas geriausiai moka mokyti mokytojus... Gal dalyvaus ir p. R. Dargis su p. A. Murausku priešakyje?
Ironizuoju, gerbiamieji, nes tik mokytojai žino ir supranta, kokiame dugne atsidūręs Lietuvos švietimas... Ir joks Seimo Švietimo komitetas, jo pirmininkas, senelis E. Jovaiša (gerbiu jo nuopelnus ir garbų amžių), kaip ir pats Premjeras A. Skvernelis ar jo ŠMM ministrė su savais biurokratais, nedirbusiais daugybę metų ir nedirbančiais bendrojo ugdymo mokyklose, švietimo problemų, prestižo klausimų – neišspręs...
O nereikėtų išradinėti dviračio, jei nepasitiki savais švietimiečiais praktikais, lai ima pavyzdį iš Estijos, Suomijos švietimo patirčių. Estija labai protingai pasielgė Nepriklausomybės pačioje pradžioje, kai perėmė Suomijos švietimo sistemos patirtį ir jos pagrindu sukūrė stiprią mokyklą, kurioje gerbiami mokytojai, kurioje puikiai jaučiasi mokiniai ir kurios mokytojai vasarų metu nevažiuoja į kitas ES šalis skinti braškių ar kitaip užsidirbti pinigėlių, kad galėtų oriau gyventi per naująjį mokslų metų laikotarpį...
Dar liūdniau, kai lietuvių kalbos mokytojas, mylintis savo pedagogo darbą ir jam atidavęs 33 - ejus metus gyvenimo, palieka mokyklą ir nueina vairuoti miesto autobuso, kur jam sumoka dvigubai tiek, kiek mokykla...
Taip kad ponai, buvau Suomijoje, domėjausi jų Švietimo sistema ir žavėjausi šių žmonių pagarba žmogui, mokytojui, vaikui, nes ten nestato tūkstantinėms mokinių minioms mokyklų... Mokyklose dažniausiai iki 300 mokinių, tik sostinėje Helsinkyje gali būti gigantiškų, suomių manymu, iki 500 mokinių mokyklų... Vaikų elgesys vertinamas, todėl lengvai išsprendžiamos ir patyčių problemos. Didžiulis Suomijos valdžios rūpestis, kad būtų kuo mažesnė socialinė atskirtis tarp dirbančių, bet ir uždirbančių... Todėl privačiose mokyklose draudžiama imti iš tėvų mokestį.
Taip pat suomiai skiria labai rimtą dėmesį spec. poreikių turinčių vaikų auklėjimui, mokymui. Teikiama visapusiška pagalba tiek mokyklų normaliose klasėse kartu su kitais vaikais (3 tokie mokiniai klasėje – privalomas mokytojo padėjėjas per pamoką), tiek specialiojoje klasėje. Tokioje klasėje visų sunkiau besisekančių dalykų moko vienas mokytojas, grupė maža, tų pačių klasių, pvz., devintokų, mokinių gali būti iki 9). Pasimokę ir pasiviję bendraklasius, vaikai grįžta į savąją klasę. Didelė atsakomybė už savo vaiko auklėjimą tenka ir tėvams.
Taip pat kiekviena didesnė savivaldybė turi po vieną specialiąją mokyklą. Į ją laikinai perkeliami tie mokiniai, su kuriais eilinėje mokykloje mokytojai nebesusišneka. Kai vaikas aprimsta ir ima mokytis, žinodamas, kad galės grįžti atgal, jis grąžinamas į savo gyvenamosios vietovės mokyklą. Taip ugdomi atsakingo, pagarbaus tarpusavio bendravimo piliečiai...
Didelis dėmesys skiriamas mokinių sveikatai. Tam – erdvūs kiemai – stadionai, kad per 15 minučių pertrauką vaikai galėtų palakstyti, pasimankštinti. Valgyklose – švediški stalai su sveiku maistu, daug iš daržovių, vegetariškų. Maitinimas mokyklose, kaip ir vadovėliai –nemokamas visiems mokiniams be išimties. Kiekviena savivaldybė turi spec. mokyklą - ligoninę, Ten gydomi vaikai, sergantys depresijomis, nerviniais sutrikimais – bulimija, anoreksija ar hiperaktyvūs, jeigu reikia medikamentinio gydymo. Ir kartu gerai pritaikytose tokiems vaikams ligoninių mokyklose – mokosi. Pasveikę grįžta į savąsias mokyklas. Ir jokių patyčių, nes tokios ligos labai pasaulyje paplitusios ir protinga, normali visuomenė jų neignoruoja. Todėl, manau, ir jaunimo savižudybių tiek, kiek Lietuvoje, kitose ES valstybėse nėra.
Privalomas mokslas Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, iki 16 metų. Bet jeigu mokinys iš elgesio turės neigiamą įvertinimą, tai jo nepriims nei vidurinės, nei profesinės technikos mokyklos. Tokiam žmogui teks visą gyvenimą dirbti patį nekvalifikuočiausią darbą... Todėl vaikai įpareigojami išmokti elgtis pagarbiai tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiais žmonėmis, laikytis nustatytų taisyklių ir elgesio normų.
Suomijoje vaikai pradedami mokyti nuo septynerių metų, o jų pasiekimai – vieni iš geriausių pasaulyje. Ne tik pasaulinėse įvairių dalykų olimpiadose, bet atliekant tarptautinius tyrimus visų mokyklų tam tikro amžiaus mokinių grupėse. Tai ir parodo švietimo kokybės aukštumas.
Reikėtų dar akcentuoti, kad Suomijoje mokytojo profesija viena iš geidžiamiausių, konkursai – po 20 stojančiųjų į vieną vietą. Ir valstybė visiškai pasitiki mokytojais, jokių ten auditų, pamokų lankymo, mokytojų darbo kontrolės. Labai svarbūs pažymiai, o ir kiekvieno dalyko vertinimo sistemos labai kruopščiai valstybės mastu parengtos darbo grupių ir vieningai taikomos visose mokyklose. Viską pasako rezultatai ir vaikų didžiulis noras eiti į mokyklą. Gimtosios kalbos egzaminus laiko tik abiturientai, jokių Standartizuotų testų ten nėra ir tiek mokiniai, tiek mokytojai tokiomis, nieko gero neduodančiomis kontrolėmis, netraumuojami. Apie atlyginimus net nekalbu...
Žavėjausi žmonių elgesio kultūra, sveiku humoro jausmu, tolerancija... Norėčiau tokios visuomenės savo Tėvynėje, bet pirmiausia reikėtų mesti didžiules ir sutelktas jėgas tempti mūsų švietimą iš nuopolio duobės dugno... Kaip tai padaryti, žinau, ir prisidėčiau, bet kam rūpi mokytojo praktiko patirtis, kai švietimą reguliuoja statybininkai, policininkai, valstiečiai ir visi kiti „ale“ susirūpinę savo vaikiukų padėtimi mokyklose, bet nemokantys rašyti be klaidų – beraščiai...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pranešti naujieną, pasidalinti istorija ar mintimis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.