Sesuo mirė prieš penkeriuss metus. Jie su vyru buvo įsivaikinę du vaikus, nes sesuo negalėjo pagimdyti vaikų. Jos vyras ilgą laiką turėjo meilužę. Sesuo apie tai žinojo, tačiau kentė. Jai susirgus, vyras mažai ja rūpinosi ir lakstydavo palikęs man prižiūrėti ar tiesiog ją vieną.
Vieną dieną atvažiavau pas seserį ir radau priešmirtinėje būklėje – iškviečiau medikus, lydėjau į ligoninę, pildžiau dokumentus, o jos vyrelis sugebėjo man paskambinęs išrėžti: „Kokią tu turėjai teisę išvežti ją į ligoninę be mano leidimo?“.
Žodžiu, po dienos sesuo ligoninėje mirė. Po jos mirties už kelių mėnesių gimė vaikas mano „mylimam svainiui“. Ir patikėkite, situacija tokia: įvaikintus vaikus augina jo tėvai, o jis laksto per du miestus tarp meilužės, pagimdžiusios jam vaiką ir tėvų, auginančių jo įsivaikintus vaikus. Visuomenės akyse yra apsivelkamas kostiumas ir vaidinama vargšą našlį.
Naudojasi viskuo – pardavinėja mūsų šeimos turtą įvaikintų vaikų vardu, gauna našlio pensiją, vaidina vargšą nuskriaustą ir kenčiantį... O juk kaip nemato niekas, kad tas gimęs vaikas turi jo pavardę, kad jis pats gyvena visai kitą gyvenimą – toli gražu ne našlio? Tikiu, kad čia ne vienintelis atvejis, kad tokių yra ir daugiau, keista tik, jog visi gyvename, tylime, nieko nedarome, o tokie niekšai bujoja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norėtum pasidalinti įdomia istorija ar pranešti naujieną? Rašyk pilieciai@delfi.lt.