Nuo pat pirmo kurso egzistuoja realios galimybės studentams patekti į mokslines laboratorijas ir tai nenuginčijamai yra didelis privalumas, nemažai atperkantis visus kitus studijų trūkumus. O bet tačiau.

Dėstomų dalykų kokybė.

Iš dalies dėl neturėjimo ką veikti, iš dalies todėl, kad valstybė moka už mano studijas, t. y. moka atlyginimus paskaitų dėstytojams, apsilankiau bent 70-80% visų paskaitų. Buvo įdomių paskaitų, gerų besistengiančių dėstytojų, tačiau dalies struktūrinių padalinių (katedrų) paskaitos išskirtinai apgailėtinos:

- dėstytojas Y paskaitų metu pasakoja ir pristato prastą ir nevisad teisingai išverstą angliško vadovėlio vertalą;

- tos pačios katedros dėstytoja X dešimtį metų rodo kas trečioje skaidrėje klaidų turinčią paskaitos medžiagą, o nurodžius, išaiškinus klaidas kaip vaikas atsikirtinėja (prieš visą auditoriją), jog ji nusirašiusi nuo interneto ar vadovėlio, vėliau ištraukia argumentą, jog per dešimtį metų niekas nematė klaidų jos skaidrėse, tad daugmaž „ko čia iš manęs nori?“;

- dėstytojas Z atsistoja prie tribūnos su savo geltonais nuo senumo lapais, kuriuos susirašė prieš kokį trisdešimtmetį (panašus ir jo kurso laboratorinių darbų prietaisų amžius, sprendžiant vizualiai ir pagal rusiškus užrašus ant jų) ir pradeda skaityti viską paeiliui, o tu tik persirašai sau į sąsiuvinį. Verbalinis kopijavimas ar kaip čia pavadinti;

- dėstytojas V ateina vesti pratybų, surašo uždavinių sąlygas ranka ant lentos ir išeina valandai parūkyti. Grįžęs ir radęs neišsprendusius studentus aprėkia juos, kad „tokie debilai galit nebestudijuoti“ ir „galit neiti į egzaminą, nes vis vien nieko neišspręsit ir neišlaikysit“. O praktikos su tokio tipo uždavinių sprendimu niekas niekada ir neturėjo, kad galėtų bent pradėti kažkaip spręsti;

- A, B, C, D ir gal dar E doktorantai veda laboratorinius darbus ar pratybas, patys akivaizdžiai nesugebėdami visko paaiškinti ar išspręsti. Čia iš serijos „priimame į doktorantūrą visus, kurie stoja, ir dar pakviečiam atsitiktinių žmonių, jei lieka vietų“. Teko susidurti su ne vienu doktorantu, kurie nesugalvoja kelių rūgščių ar bazių pavyzdžių (pagal ŠMM programą jau mokykloje tai turėtų būti išmokę) ar kurie ateina prašyti bakalauro pagalbos (protinės, ne fizinės…), kad galėtų atlikti savo doktorantūros tyrimus.

Doktorantė C ateina kartą į laboratoriją ir prašo 60 mbar (slėgio vienetai) vakuumo, šaltu veidu sakai „įpilsiu tau vakuumo, reikia pamatuoti su cilindru (matuoja tūrį) ir galim pilti“ ir ji tik linksi, džiaugiasi vakuumo pilimo procesu. Kitą dieną C ateina dar ir absoliutaus (visiškai sauso) spirito ir sausos ličio chlorido druskos ieškodama, prašo viską padaryti už ją dykai, o pasiūlius pasidaryti jai pačiai ir duoti jai metodiką (kurią gali rasti ir pati... juk doktorantė) numykia, kad „tai ne, jūs čia geriau mokat“.

Sako, hinc itur ad astra (čia kylama į žvaigždes). Sakyčiau labiau tiktų „čia galim apsimestinai pakelti tave į pseudo-žvaigždes“, žinoma, ne visais atvejais.

Galimai čia tiktų įterpti ir tai, kad XXI amžiuje, kur nufotografuoti teksto lapą yra super lengva, nemaža dalis dėstytojų vis dar duoda dešimtmečius nekintančius pusegzaminių ir egzaminų klausimus. Ir tu sugebėk negauti dešimt.

Pastebima, jog vyraujanti tendencija šiame fakultete yra: doktorantu paimsiu ne gabesnį, o patogesnį/lengviau kontroliuojamą asmenį. O doktorantūros vietų likutį užpildysiu pasikviesdamas draugus į doktorantūrą (doktoranto stipendija, studentiški privalumai, tam tikrais atvejais laisvas (ne)darbo grafikas, kodėl gi ne?). Puikus pavyzdys: „Skambina man [profesorė] dekanė ir sako – tavo studentė nori į doktorantūrą stoti (pokalbis rytoj) ir jos labai aukšti balai. Vietų yra 10, o norinčių - 11, tai gal gali ką nors padaryti?“. Fiktyvi atranka ir draugų politika tikriausiai ir lemia A, B, C, D ir gal dar E doktorantų egzistavimą fakultete.

Draugų politika vyrauja ir dėstytojų klausimu, nes sudalyvavus studijų komiteto posėdyje (tarptautiniai vertintojai šiemet ganėtinai nepozityviai įvertino tam tikrus studijų VU ChGF aspektus) dėstytoja P į pasiūlymą kartas nuo karto fakulteto administracijai stebėti probleminių dėstytojų paskaitas ir stengtis gerinti jų kokybę atsako „betgi mus tada špionais palaikys, gal nedarom taip..?“ ir nedaro taip. Vėliau pamėginus aptarti dėstytojų, dėstymo kokybės klausimą su prodekanu T apibendrinus paaiškėja, jog jis negali griežtai elgtis su draugais dėstytojais. O ir daugybę metų nekokybiškai dėstančių dėstytojų atleidimo klausimas nediskutuotinas.

Tuo tarpu mano studijų metu ne vienas puikus dėstytojas buvo dėl įvairių pseudo-objektyvių aplinkybių visiškai pašalintas (na, atleistas) iš fakulteto, nes buvo su „ne draugo“ statusu, kitaip sakant „prieš srovę“. Taigi studijų kokybė tik dar labiau prastėja, o kažkas vis vien moka. Už tokią studijų kokybę pats niekad nemokėčiau ir nesuprantu, kodėl valstybė akylai nestebi, už ką moka. Bet ji moka.

Darbas laboratorijose

Jau paminėta, jog mokslinės laboratorijos yra atviros daug laisvalaikio turintiems studentams, kurie geriau ar prasčiau gali visai daug nuveikti. Tik tiek, kad ir jos nėra be trūkumų, pavyzdžiui, egzistuoja aiškios reguliacijos, kaip turėtų tvarkinga, saugi laboratorija atrodyti. Realybėje būna informuojama prieš atvykstant inspektoriams, kad būtų susitvarkyta ir pasiruošta „inspekcijai“.

Taip jau yra, bet tai nėra gerai. Ne vienas mažas sprogimas, nedidelis gaisras ar nusideginimas dažnai lieka niekur neužfiksuoti, traukos spintos (skirtos saugiai atlikti reakcijoms ir pašalinti nuodingas medžiagas iš laboratorijos į lauką virš fakulteto stogo) nevisad užtikrintai veikia, o ir šiaip laboratorijose tvyro stipresnis ar silpnesnis cheminių medžiagų kvapas dėl prastos ventiliacijos sistemos. Kartais jį permuša iš kanalizacijos pasirodantis tolueno ar kokio kito kanalizacijoje neturinčio būti tirpiklio kvapas. Koridoriuose taip pat nemaža įvairiausių kvapų.

Patogu valgyti laboratorijoje, nors ir draudžiama. Plačiai priimta tai daryti. Nelabai išskirtinis vaizdelis: viename kampe kažkam sudužo gyvsidabrinis termometras (šipulius su gyvsidabriu supakuoja į guminę pirštinę, užriša ir išmeta šiukšliadėžėn), kitame kampe kažkas dirba, dar kitame naudojiesi kompiuteriu, o likusiame kampe žmogus valgo čia pat pasišildytus pietus. Tokie vaizdeliai ne kasdien būna, bet užtektinai dažnai. Dekanės laboratorijoje irgi maisto apstu. Tad nemanau, jog šioje vietoje reikia daugiau komentarų. Inspektoriai, žinoma, to negali pamatyti, nes turėtų lankytis dažniau nei tris kartus per metus ir ilgiau nei 5 minutes (pabėga, nes smirda chemikalais).

Nemokant gaunami moksliniai straipsniai taip pat natūralu. Nes VU juk negali sumokėti už visus mokslinius leidinius. Bet čia iš tiesų globali problema ir globaliai straipsniai visai aktyviai gaunami ne visai „legaliu“ būdu.

Kobaltas, varis, nikelis, chromas, švinas, kadmis, cinkas, geležis, gyvsidabris, fosfatai, sulfatai, nitratai, chloridai, metanolis, etanolis, dimetilsulfoksidas, chloroformas, acetonas ir kas tik dar nekeliauja į kanalizaciją mokomųjų laboratorinių darbų metu. Per trejus darbo metus teko visko matyti, bet tai irgi normali praktika, nes „kaipgi kitaip tiek atliekų utilizuos fakultetas?.. Juk išvežimas į utilizavimo įstaigą labai brangus.“ Kai kurių laboratorinių darbų metu susidaro fosgenas, kuris tiesiog traukos spintų dėka pasišalina į lauką ties fakulteto stogu. Kiekiai kaip ir nedideli, bet visgi. Kiti laboratoriniai darbai būna su įdomiaja dalimi „pasidenk savo monetą gyvsidabriu“, iki vakaro gyvsidabrio ant jos nelieka – nugaruoja…

Pats geriausias Lietuvos universitetas

Šiais mokslo metais VU pakilo tarptautiniame universitetų reitinge. Kažkas popieriuje pagerėjo, chemijos ir geomokslų fakultete – ne. Žinoma, tai gali būti kiek subjektyvu, bet vis tik – ne, niekas pastebimai nepagerėjo. Diplomų teikimo ceremonijos metu studentė F sakė, jog čia pats geriausias fakultetas ir pats geriausias universitetas Lietuvoje. Apibendrinus gabiausių studentų nuomones galima teigti, jog visgi tai tik šventinis pompastiškas melas. Kitaip tariant – būti geriausiu tarp prastų nelabai koks pasigyrimas.

Drįstu spėti, jog problemos nėra lokalizuotos vien chemijos ir geomokslų fakulteto chemijos institute, tad tikiuosi ir daugiau straipsnių apie geriausio universiteto fakultetų problemas (o jų yra), nes kitaip universitetas ir tebus geriausias Lietuvoje (vis tik dabar kyla labai daug pasvarstymų apie kai kuriuos kitus gerokai prastesnius už VU lietuviškus universitetus ir jų kokybę).

N.B. žmonių vardai paslėpti, nes ne tai esmė; realių įrodymų įvairiems teiginiams nėra galimybės pateikti; tekstas nėra skirtas pasiskųsti apie blogą padėti, esmė yra paviešinti problemas ir laukti jų sprendimo; universitetą baigiau raudonu diplomu (Cum Laude), bet drįstu teigti, jog ne vieno dalyko dešimtuką turėjau todėl, kad tiesiog gebėjau suprasti ir išpildyti minimalų dešimtuko reikalavimą (supratau sistemą, tiesą sakant, nemažai studijavimo yra tiesiog sistemos, kaip gaunamas geras balas, perpratimas, o ne visapusiškų žinių ir gilaus išmanymo siekis)ir ne todėl, kad labai gerai ar puikiai supratau ir mokėjau dalyką...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.