Pirma, skirstymas pagal lygį. Visiems aišku, kad šiuo būdu bandoma tiesiog padėti mokiniams mokytis pagal savo gebėjimus. Bet ar niekam niekada nekilo klausimas, kokią įtaką tai daro mokiniams? Visų pirma, noriu paminėti, kad kiekvieną dalyką mokausi aukščiausiu lygiu ir visą situaciją matau iš geros pozicijos. Taigi, kiekvienas mokinys patiria didžiulę konkurenciją ir taip – visur. Kiekvienoje klasėje.
Tas vaikas, kuriam sekasi, praktiškai yra sutryptas šio veiksnio. Sakysite, kad tai grūdina, ir aš pritarsiu, bet taip pat užduosiu klausimą: ar to reikia tokiame amžiuje? Ar išvis logiška manyti, kad reikia būti geriausiu, bet kiekviename žingsnyje jausti spaudimą išlikti pirmoje reitingo vietoje dienyne, kuris praktiškai nieko nereiškia?
Visi yra skirtingi, todėl tiesiog sutalpinti mokinius į reitingo vietas pagal nustatytus rėmus yra beprasmiška. Ta konkurencija dar labiau žlugdo, kai vaikai išskirstyti. Pavyzdys. Aš klasėje mokausi geriausiai (bet, aišku, tik dėl protu nesuvokiamo darbo) ir, tarkim, už lietuvių kontrolinį aukščiausiu lygiu besimokančioje grupėje gaunu 8. Kitas vaikas, besimokantis vidurinėje grupėje, už tos pačios temos kontrolinį gaus 10, nes pas juos jie lengvesni (vis dėlto, vidutinis lygis, pagal mokytojus, reikalauja lengvesnių kontrolinių). Reitinge aš nusileidžiu, nesvarbu, kad moku ir daugiau, tai sukelia nežmonišką stresą, kai reikia vėl pakilti į pirmąją vietą.
Na, sakysite, žinios svarbiausia. Tačiau pasakykite, kas šiuo atveju į jas žiūri? O gi niekas! Visiškas niekas, nes, pagal nusistovėjusį požiūrį, „žinias atskleidžia pažymiai“. Pavyzdžiui, jei ant mokyklos baigimo atestato mirgėtų užrašas, kad buvau stipriausiame pogrupyje ir taip tai parodytų, kad aš daug dirbau ir stengiausi, dėl to dabar tiek nesinervinčiau. Artimieji šiuo atveju guodžia, kad gebėjimai atsiskleis per valstybinius brandos egzaminus 12 klasėje. Tai tada jau aš užduosiu klausimą: kam išvis reikalingi pažymiai? Valstybėse, kuriose stipriai pažengusi mokymo sistema, jie net nerašomi, ir tos valstybės pirmauja pagal išsilavinimo lygį visame pasaulyje. Reikia pakeisti tą sustabarėjusį požiūrį ir pabandyti kažką naujo, suprasti, ko nori, šiuo atveju, suinteresuoti mokytis mokiniai. Švietimo ministerijai palinkėsiu daryti išvadas šioje srityje.
Antra, standartizuoti testai. Problema, susijusi su šiomis patikromis, yra ta, kad pasirinktas jų laikymo laikas yra toks, kad viso mokslo kurso, kuris atsispindi testuose, nespėjame išanalizuoti ar net „perbėgti“. Mes net einame į papildomas pamokas po pamokų, kad dėl jų trūkumo spėtume išmokti medžiagą. Viena biologijos pamoka per savaitę na, beveik nieko neduoda. Bet neišsiplėsiu. Taigi, o antra problema – na, jei jau rengiate tuos testus, tai padarykite, kad bent jau jie būtų vienu metu arba, kitaip sakant, tą pačią valandą.
Neseniai buvo lietuvių kalbos teksto suvokimo testas. Kai daugelis mokyklų ir mano mylima gimnazija šį testą atliko nuo 8 valandų ryto, mūsų miesto sporto mokykla – nuo 10 val. Jūs ką, rimtai? Kokie normalūs, išsilavinę žmonės taip mąsto? Nejaugi galvojate, kad jie, vaikai, mokiniai, neturi ryšių gauti užduotis ir atsakymus iš tų, kurie rašo anksčiau? Ir kur tiesiog paprasta lygybė? Kodėl turime ateiti į testą, nežinodami nieko, o kiti žino viską ir dar šito negana – visi esame vertinami viename reitinge.
Dar vienoje mūsų miesto mokykloje atsirado toks „sąžiningas“ mokytojas. Įsivaizduokite, rašote patikrą ir budintysis mokytojas, kuris kontroliuoja tokį nusirašinėjimą ir palaiko tvarką klasėje, išeina, garsiai apie tai visiems pranešdamas. Pastovi už durų, palaukia, kol vaikai pasukčiaus, patrypia prie durų, lyg parodydamas, kad tuoj ateis, ir tokiu būdu kelia savo mokyklos reitingo vietą. Taip taip, dar vienas reitingas. Reitingai, reitingai, visur reitingai. Atrodo, kad šiais laikais tai yra pagrindinis ir svarbiausias rodiklis, kuris vienintelis kažką parodo. Nežinau, kodėl kai kurie mokytojai peržengia visas ribas, bet šito aš mūsų valstybėje nenoriu.
Mokyklos šiais laikais žlugdo kiekvieną individą. Gali nuskambėti ir keistai, bet kiekvienas jų iš kažkurios pusės kenčia. Štai mūsų klasę žlugdo ir priešiškai nusiteikusi, savo darbo nemylinti auklėtoja. Visas spaudimas, susidaręs per mokslo metus, žlugdo kiekvieną, kuriam mokslas rūpi. Todėl dar viena švietimo sistemos sugalvota reforma, kuria šiandien yra nepatenkintas kiekvienas mokinys, nesvarbu, ar pagrįstai, ar todėl, kad tingi, nėra išeitis. Kitos, savo ekonomika ir išsilavinimu pažangesnės šalys mokosi tiek, kiek mes, tačiau viskas pas juos yra gerai – vaikai, mokiniai yra žymiai laimingesni ir ateina į mokyklą su noru, o pas mus su tokiomis reformomis, visi yra tik atbaidomi nuo savęs išreiškimo, individualumo, tikslų siekimo, žingeidumo bei paprasto džiaugsmo, teikiamo žinių. O Lietuvoje su tokiomis švietimo programomis ne tik aš, bet ir daugelis mano draugų yra vėl sutrypiami – iš mokyklos išeiname su ašaromis nuo streso ir nuovargio po 7-8 pamokų (arba 34 valandų per savaitę). Nesu pirmas ar paskutinis asmuo, rašantis panašaus turinio laišką iki tol, kol nesulauksime rimtų, praktiškai išbandytų ir patvirtintų, o ne iš piršto laužtų reformų.
Taigi, tuo savo laišką ir baigsiu. Ir kaip vienas dvyliktokas yra pasakęs, jei iš mūsų yra tikimąsi 100 proc. darbo kokybės, tai mes tokios pat kokybės pagalbos ir darbo tikimės iš jūsų. Gyvename XXI a. ir manau, kad pats laikas būtų kiekvienam suprasti, kad visos šalyje esančios švietimo problemos neišnyks, nedarant visiško švietimo programų ir sistemos atnaujinimo nuo pat šaknų, nes mokykla yra visko pradžia, čia mes augame ir pradedame suvokti apie mus supantį pasaulį, ir tik nuo viso šito priklauso mūsų ugdomos ir formuojamos Lietuvos bei jos gyventojų ateitis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis apie mokyklą ir švietimo sistemą? Savo mintis ir patirtį rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.