Kokiais matais galėtume įvertinti tai, ką paskelbiame, išvystame, perskaitome, kuo dalijamės neaprėpiamose socialinių tinklų, skaitmeninės ir popierinės žiniasklaidos srautuose? O kaip tie dalykai veikia kiekvieno iš mūsų sąmonę?

Medikai tikriausiai galėtų pateikti daug pavyzdžių, kai neatsargus, neapgalvotas, o juo labiau piktas žodis tampa sunkios ligos ar netgi mirties priežastimi. Profesorė Žaneta Petrulionienė pasakojo apie neseniai gydytą moterį, kuri po sunkaus pokalbio su viršininku visą savaitgalį kankinosi, verkė, o pirmadienį pateko į ligoninę priešinfarktinės būklės.

„Kardiologų pagalbos neretai prireikia žmonėms, išgyvenusiems didelį stresą, išdavystę, nelaimingą meilę, nepelnytą konfliktą tarnyboje, atleidimą iš darbo. Klinika panaši į infarkto: labai stiprus skausmas krūtinėje, elektrokardiograma – infarktinė, koronarografija rodo švarias arterijas, tačiau širdies raumuo, tiriant echoskopu, atrodo apgailėtinai. Tai vadinamasis sudaužytos širdies sindromas, – pasakoja profesorė apie būseną, į kurią panašią ne vienam, gal būt, teko patirti. – Iš laimės ir džiaugsmo infarktas neištinka, o štai nuoskaudos, neigiamos emocijos, nepelnytos kaltės jausmas neretai gali tapti ir mirties priežastimi.“

Kalbėdami apie grėsmes ir pavojus, dažniausia mintyse turime pacientus, tarytum gydytojų tai neliestų. Labai nustembame pamatę gydytoją ligoninės palatoje: nejaugi ir jis gali sirgti? Dievaži, gali. Tik dažniausia taip pat ypatingai: tyliai, nesiguosdamas ir nesiafišuodamas, kartais netgi kolegiškomis konsultacijomis „prisidengdamas“, galiausiai – teisindamasis, kad ligos neaplenkia nė vieno...

Atidžiausi, nuoširdžiausi, labiausiai atsidavę savo profesijai, mylimi ligonių ir jų ilgametę patirtį perimančių mokinių. Tokių gydytojų, mokslininkų vardus turėtume tarti su ypatinga pagarba. Jie savo gyvenimą paaukojo medicinos pažangai, ligonių sveikatai. Prof. Antanas Sučila, prof. Vytautas Jonas Sirvydis, prof. Giedrius Uždavinys, prof. Aleksandras Laucevičius, prof. Pranas Šerpytis, prof. Žaneta Petrulionienė, prof. Eugenijus Lesinskas, prof. Dalius Jatužis, prof. Nijolė Drazdienė – tai tik keletas pavardžių, su meile ir dėkingumu tariamų daugelyje Lietuvos šeimų.

Pasiaukojimas – gydytojo profesijos esmė, kurios nusakyti žodžiais neįmanoma, nes jos vertė – gyvenimas. Kai kalbame apie medikus, mintyse turime ne vien gydytojus, gebančius kiekvienam ligoniui rasti ypatingą, tik jam tinkamą gydymą, bet ir slaugytojas, jų padėjėjas, tas paprastas moteris, kurios nuolat rūpinasi, kad netrūktų švarių skalbinių ir ligonis rastų švarutėlę kriauklę, kurios tarsi nejučia, praeidamos pro šalį, išlygina sunkaus ligonio patalo raukšlę... Lyg ir nedideli darbai, tačiau bandykite įsivaizduoti, kad jų niekas nedirba.

Sergantis žmogus kenčia ne tik skausmą, bet ir nerimą, patiria psichologinį diskomfortą, to medikai niekada nepamiršta ir stengiasi kiekvienam rasti gerą, padrąsinantį žodį. Kartais tų žodžių ir užtenka. Vilniaus klinikinės ligoninės gydytojas urologas Voldemaras Dasevičius šiomis dienomis sulaukė ypatingos padėkos: „Grąžinti vyrui vyriškumą, vadinasi, grąžinti jam meilę. Ačiū, daktare.“ Ir aišku, buvo labai nustebęs: „Pacientai ne visada mums dėkoja, kartais ir bara. Gydytojai irgi žmonės – malonu girdėti padėką, skaudu – priekaištus. Vyrams sunku atskleisti savo intymias problemas. Tačiau kaip dažnai jų priežastys būna psichologinės, slypi piktuose, netinkamuose žodžiuose, sukeliančiuose stresą, priverčiančiuose žmogų pasijusti menkaverčiu, nereikalingu...“ Ir vėl gydytojo minčių centre – pacientai.

Dėkingumo formulė

Vien tik šis gydytojas urologas kasdien konsultuoja apie 20-30 pacientų. Santariškių klinikos kasmet priima maždaug po milijoną pacientų. Anksčiau kiekvienas ligoninės skyrius turėjo knygą, kurioje pacientai rašydavo padėkas. Dabar tai persikėlė į elektroninę erdvę. Ne visi vyresnio amžiaus žmonės, kuriems dažniausiai tenka lankytis pas gydytojus, naudojasi kompiuteriais arba išmaniaisiais telefonais. Taigi, kiek jų išreiškia dėkingumą juos gydžiusiems gydytojams? Šis klausimas kyla žinant, kad skundų daugėja.

Dabar daugelis mano esą jautrūs, subtilūs ir ypatingi, juo labiau – apsiskaitę ir apsišvietę visose srityse. Ar galėtų būti kitaip, jeigu tiek laiko praleidžia internete, prie televizoriaus, socialiniuose tinkluose, kur srautais srūva įvairiausios žinios, atmieštos dviguba ar net triguba doze bevertės arba netgi klaidinančios informacijos? Apie ligas ir jų gydymą – irgi.

„Daktarai nustatė klaidingą diagnozę, ne taip gydė, ne tokius vaistus davė, nugydė. O juk žmogus dar galėjo gyventi...“ Medikų nuomonės apie tai, ar galėjo tas garbaus amžiaus senolis gyventi, ar egzistuoja „stebuklų lazdelė“, galinti prikelti ilgus metus savo sveikatą visais įmanomais būdais engusį ligonį, sergantį keliomis lėtinėmis ligomis, be abejo, niekas neklausia ir kiekvieną jo žodį traktuoja kaip bandymą pasiteisinti.

Užtat artimųjų skundo tyrėjai reikalauja pasiaiškinti, kaip gydė ir ar visus savo veiksmus kruopščiai dokumentavo. Tikrina ne tik atvirai, bet ir „incognito“ atvykusios komisijos. Skundai „kedenami“ itin kruopščiai. Neatsižvelgiant į besiskundžiančiųjų kompetenciją ir tikruosius siekius, prastai slepiančius viltį pasipinigauti.

Apie skundžiamų gydytojų savijautą, sveikatą ir kitus jų pacientus niekas negalvoja. O gydytojai kartais ilgus mėnesius apie mediciną nenutuokiantiems tardytojams bei giminaičiams kažkelintą kartą privalo aiškintis, ar teisingai gydė ligonį ir kokių medicininių manipuliacijų tikslingumu bei kokybe jo artimieji galėjo suabejoti... Apie tai, kad abejojantieji neturi ne tik medicininio, tačiau neretai ir visai jokio išsilavinimo, nutylima. Kaip ir apie tai, kad ne vienas iš apskųstų gydytojų yra neišlaikęs tokios įtampos: nelengva per dienas dirbti ligoninėje, ilgas valandas operuoti, skaityti paskaitas studentams, neapleisti medicinos mokslo naujovių ir visa tai derinti su privalomais vizitais į teisėsaugos įstaigas.

Kieno ausys kyšo?

Nebandome užginčyti pacientų teisių, tačiau bent kiek logiškiau pamąsčius, norisi sugrįžti prie pasvarstymų apie žodžio jėgą. Ar suvokiame, kokiu galingu ginklu gali tapti žodis? Ir koks nepasitikėjimo pleištas tarp visuomenės ir medikų bendruomenės per pastaruosius porą dešimtmečių metodiškai varomas? Kokios jėgos tuo suinteresuotos? Kieno dėka medikai nuolatos skelbiami korumpuočiausia visuomenės dalimi? Dėl ko? Sakysite, reprezentatyviomis visuomenės apklausomis? Ar kada nors teko pakliūti tarp tų apklausiamųjų? Daugumai, kažkodėl – ne.

Ar kas nors kalba, kad apklausiami žmonės kyšiu laiko ir medikui padovanotą gėlių puokštę arba saldainių dėžutę? (Varge, ką su ja veikti – juk daugelis medikų sveikai gyvena ir saldumynų tikrai nevalgo.) Ar normalu, kad buriamos grupės neblogai apmokamų darbuotojų, taip vadinamų „slaptųjų pacientų“, „slaptųjų pirkėjų“, kurie tikrina (tiksliau, šniukštinėja), ar kuo nors daugybei smulkiausių taisyklių ir reglamentų nenusižengia medikai, vaistininkai? Ar jauku matyti, kaip žeminami gydytojai, garbingi profesoriai, ant jų kabinetų durų klijuojant lipdukus „Geriausia padėka – Jūsų šypsena“, tarsi čia būtų ne gydymo įstaiga, o grožio salonas...

Manau, kad daugeliui nejauku. Nejauku dėl nepagrįstų įtarinėjimų ir kaltinimų, kurie pažeidžia įstatymų numatytą nekaltumo prezumpciją, dėl nepagarbos gydytojų ir mokslininkų kompetencijai, dėl nuolaidžiavimo prasčiokiškoms apkalbų lygio užgaidoms, kurios seniai nebeatitinka oraus ir kultūringo bendrabūvio normų bei padorios žiniasklaidos lygio. Tuos dalykus būtina keisti. Skubiai. Kol dar ne vėlu, kol dar turime, kas gydo išsivaikščiojančią ir sparčiai senstančią visuomnenę.

„Esu sujaudintas ir nustebęs“

Todėl dabar norisi perduoti gydytojos odontologės iš Telšių Gražinos Jonušienės padėkos žodžius Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojui traumatologui ortopedui prof. Narūnui Porvaneckui, protezavusiam jai klubo sąnarį ir sugrąžinusiam vieną iš svarbiausių gyvenimo džiaugsmų – galimybę judėti. Gydytoja odontologė ne tik dirba daug kantrybės reikalaujantį savo darbą – juk ne juokas ne tik gydyti, bet ir raminti stomatologinėje kėdėje besimuistantį kokį dvimetrinį jaunuolį: „Pakentėk, vaikeliuk, tik truputį pagręšim ir neskaudės...“ Sėkmingos operacijos dėka gydytoja vėl gali skubėti į paskaitas Trečiojo amžiaus universitete, žaisti tenisą, lipti laiptais.

„Esu sujaudintas ir nustebęs, kokius stebuklus gali padaryti medicina, – sako rašytojas Bronius Bušma, kuriam Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje neurochirurgas dr. Gunaras Terbetas operavo stuburą. – Tai buvo sudėtinga operacija, kurios negalėjau išvengti, teko skirti dėmesio ir laiko sveikatai. Gydytojas sustatė mano stuburo slankstelius į vietas, sutvirtino titano varžtais, atlaisvino spaudžiamus nervus, ir jau po kelių mėnesių aš galėjau jaustis taip, kaip buvau įpratęs: normaliai judėti, vaikščioti po keletą kilometrų. Nuoširdžiausias ačiū visiems šios ligoninės Neurochirurgijos skyriaus medikams už profesionalumą, geranoriškumą ir nuoširdumą. Nežinau, ko dar gali norėti žmonės, kurie reiškia nepasitenkinimą gydytojų darbu. Tikrai jų nesuprantu. Pažįstu keletą žmonių, kuriems reikėtų panašios operacijos, tačiau jie baiminasi, kad stuburo operacija sudėtinga, kad gali nepavykti, ir kenčia nuolatinį skausmą ir diskomfortą. Noriu juos padrąsinti. Sunku rasti žodžių, norint padėkoti gydytojui už tai, ką jis man padarė. Ačiū iš visos širdies.“

Visagalis žodis – iš širdies į širdį. Tiesiantis taką gerumui ir žmogiškumui. Keliantis, o ne žlugdantis. Jeigu kuo daugiau žmonių tai suprastų...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Patirtimi ligoninėje ar poliklinikoje? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Medicina“ ir išreikškite savo nuomonę!