Nesuvokiama, ką patiria ir kaip jaučiasi Ievos tėveliai – manau, kad netekus vaiko, gyvenimas tiesiog pasibaigia, jis jau niekada, jokiomis aplinkybėmis nebebūna toks, koks buvęs. Be abejonės, būta ir kitų ne mažiau žiaurių bei sukrėtusių nusikaltimų, ir kaskart norisi tikėti, kad tai jau paskutinis, kad žmonės galų gale atsipeikės, susiprotės, ir ne todėl, kad bijotų būti sugauti bei nubausti, bet todėl, kad yra ne gyvuliai, ne žvėrys, o žmonės, turintys jausmus, protą ir sąžinę. Deja, tuo vis iš naujo ir iš naujo tenka suabejoti.
Taip, visi esame skirtingi, kiekvienas augame savoje aplinkoje, ir galime tik spėlioti, kas žmogutį, maitintą mamos pienu, glaustą ir sūpuotą, mylėtą ir lepintą, galų gale paverčia žvėrimi.
„Matyt, visi jie savo šeimose nebuvo mokyti nei siekti kažkokio išsilavinimo, nei dirbti. Ko gero, matė, kaip galima pragyventi iš pašalpų, šalia dar turint kažkokius būrimo salonus ar panašias veiklas“, – samprotauja buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.
Bet bėda ir problema, ko gero, ne tik tai. Didžiulę žalą augančiam vaikui ir besiformuojančiai asmenybei bei jo žmogiškosioms vertybėms daro aplinka, vaizdai, kuriuos jis nuolatos, kiekvieną dieną, mato prieš savo akis, o ilgainiui juos pradeda laikyti norma, ne tik įmanomu, bet ir pageidautinu elgesiu.
Kokie dabar yra mūsų vaikų žaidimai, kuriuos jie pradeda žaisti anksčiau, nei išmoksta kalbėti ir skaityti? Tai – smurto, jėgos, galios žaidimai, pagrįsti šaudymu, sprogdinimu ar bet kokiu kitu fiziniu susidorojimu. Ištykštančios smegenys, besitaškantys kraujai, į orą pakylančios nužudytųjų galvos ir galūnės mūsų vaikams yra natūralus ir net džiaugsmingas dalykas, nes tai paliudija, kad esi kietas, stiprus, nugalėtojas. O kas gi nenori būti nugalėtoju?
Panašūs ir animaciniai filmukai. Ir mūsų mažyliai juos žiūri, ir iš jų mokosi gyvenimo tiesų. O jei dar šeimoje smurtaujama? Kaip gali vaikas turėti kitokio gyvenimo supratimą ir viziją? Kokia tikimybė, kad iš jo išaugs ne žvėris, ne brutalus, chamiškas, žiaurus smurtautojas, o tiesiog moralės normomis besivadovaujantis žmogus?
Na o dabar dar peržvelkime, ką rodo mūsų televizija – bene vienintelis pramogų šaltinis dažnai sunkiai besiverčiančiai ar socialinių problemų turinčiai šeimai. Siaubo trileriai, veiksmo trileriai, kriminaliniai trileriai, detektyvai... Dažnai pervertus visos savaitė Lietuvos televizijų programą sveiko proto ir mąstymo žmogui taip ir neatsiranda filmo, kurį būtų galima pažiūrėti kartu su savo antrąja puse ar vaikais. Nes tos romantinės istorijos yra sukurtos (atsiprašau) nesuvokiamo naivumo ir primityvumo asmenybėms, o komedijos veikiau būna ne juokingos, bet iki koktumo graudžios – beje, taip pat neapsieinančios be „snukių“ daužymo ir idiotiško, turinčio atrodyti linksmai ir juokingai, smurto.
Net ir labai norėdamas pirmokėlis, grįžęs iš mokyklos, kol jo tėveliai vis dar darbe, įsijungęs televizorių neaptiks nieko kito, kaip tik smurtą. Ir, beje, patį žiauriausią, patį brutaliausią, kokį tik galima įsivaizduoti. Ir jis jį žiūrės, semsis iš jo patirties, formuos savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Nes daugiau žiūrėti, tiesą sakant, nėra ko.
Peršasi išvada: mes norime, kad mūsų vaikai augtų dori, problemas ir konfliktus spręstų ne jėga, o dialogu, tačiau darome viską, kad tik būtų atvirkščiai. Visais begaliniais veiksmo ir siaubo trileriais mokome juos, kaip jėga ir žiaurumu pelnyti garbę ir šlovę, turtus ir prabangą, nepaisyti jokių bendražmogiškų vertybių ir moralės normų, jokių kito žmogaus teisių ir jausmų, ir tokiu būdu tapti didvyriais. Na, o detektyvų vingrybėmis pamokome, kaip gudriai paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus ir sukuriame iliuziją, kad tai visiškai įmanoma. Net jeigu galų gale gudrus detektyvas ir atskleidžia tiesą.
Mes nuo pat mažumės auginame žiaurius vaikus, kurie jau net pradinėse klasėse negailestingai susidoroja su nepatikusiu – akiniuotu, raudonplaukiu, moksliuku ar tiesiog nepasidalinusiu bandele – klasės draugu. Auginame į gaujas besiburiančius paauglius, keliančius siaubą praeiviams ir net nuosaviems gimdytojams, nes jie neturi galios su tokiomis savo pačių atžalomis susitvarkyti, kadangi viešoje erdvėje eskaluojamos vien tik vaikų teisės, o užmirštamos pareigos, kadangi bet koks kietesnis žodis, laisvės apribojimas jau yra smurtas prieš vaiką ir grubus jo neliečiamųjų, nepajudinamųjų teisių pažeidimas.
Mes auginame mergaites, kurios dėl menkiausios smulkmenos pratrūksta įtūžiu, rauna vienos kitoms plaukus, tyčiojasi iš mokytojų ir brutaliausiu būdu susidoroja su skersai kelio stojusia bendraamže. Mes nesaugūs būdami šalia savo pačių vaikų. Mes esame verčiami jų bijoti, o iš baimės – nuolaidžiauti ir leisti mūsų pašonėje augti monstrams, kurie už keletą eurų kastuvu gali uždaužyti mergaitę, vos tik spėjusią įžengti į suaugusiųjų pasaulį.
Prisipažinsiu – man baisu. Aš nesijaučiu saugi. Aš nerimauju dėl kiekvieno vaiko, dėl kiekvieno žmogaus, kuriam Dievas davė pakankamai proto ir sąžinės būti Žmogumi, kai aplinkui tuo pačiu oru kvėpuoja tiek daug žvėrių.
Tačiau ką aš galiu pakeisti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!