Padidinus moderniausių vaistų dozę išgyvenu beveik visus dažnai pasitaikančius pašalinius poveikius, surašytus šio vaisto informaciniame lapelyje: begalinį silpnumą iki alpimo, kylantį kraujo spaudimą, pykinimą, ant kūno iš nieko atsirandančias mėlynes. Ir moku už juos beveik 100 eurų/mėn. Visa tai – ne liga. Esi sveika ir turi dirbti. Jei negali, eini iš darbo ir lieki vėjų pagairėje. Tokia realybė.
Pasiguodžiau, o dabar noriu pasidalinti džiaugsmais ir atradimais.
1. Netikėta Darbo biržos darbuotojos atjauta. Išvardijau joje, kuo galiu bandyti dirbti – valytoja, laiškininke, rūbininke, tik pusę etato ir kuo anksčiau ryte, nes rytais esu pajėgi kažką padaryti. Moteris, peržiūrėjusi mano CV ir išgirdusi apie mano sveikatos būklę, kitą susitikimą paskyrė po mėnesio. „Sveikit ir stiprėkit“, – išlydėjo mane pro duris jos žodžiai;
2. Draudimas, kreditinė kortelė ir jos privalumai. Antradienį sau iškėliau dvi užduotis: kiek įmanoma ilgiau sustabdyti savo, vyro ir vaikų gyvybės draudimo įmokas, neprarandant apsaugos. Bingo! Draudimo įmokas pavyko sustabdyti iki spalio mėnesio. Prieš maždaug metus banko darbuotoja buvo mane įkalbėjusi apdrausti kreditinę kortelę nedarbo ar ligos atveju. Turėdama biuletenį, buvau apie tai pamiršusi. Naiviai galvojau, kad tiks pirmasis punktas – nedarbas – ir galėsiu pasinaudoti draudimu. Deja, čia supratau, kad be reikalo nekovojau, kad būčiau atleista pagal etatų mažinimą, nes draudimas galiotų tik tuo atveju, jei esi atleistas darbdavio iniciatyva. Iš tiesų mano etatas įmonėje juk buvo panaikintas – dalis darbų išskirstyta kitiems darbuotojams, dalis paslaugų bus imamos iš išorės. Gal ir iš manęs. Kai pasveiksiu. Bet greitai nusiraminau – tie keli šimtai eurų manę neišgelbėtų. Juk buvau įpratusi per mėnesį gauti ir išleisti 1100 eurų. Laikas pradėti jau nuo dabar gyventi kitaip. Nes suveikęs draudimas tik atitolintų – labai trumpam – tikrąjį situacijos išgyvenimą ir jai suvaldyti reikalingų sprendimų priėmimą;
3. Trečiadienį praleidau namie. Oho, kiek namie darbo! Išlydėjusi šeimą 7.20 val. vargo vargti, susitvarkiau virtuvę, pavedžiojau šunis, uždėjau virti puodus vakarienei, išdžiausčiau drabužius. Apie 13 val. pasidariau namų SPA – prisileidau vonią vandens, prisipyliau druskos ir įsilašinau eterinių aliejų. Paprastai į vonią lendu vakarais – taip bandau sumažinti vaistų, skirtų nuo po žarnyno virusio likusiems pilvo spazmams mažinti, kiekį. Kartais vonia padeda, o kartais spazmai dvigubai sustiprėja iš jos išlipus. Nesuprasi. Bet pats namų SPA procesas – nerealus. Ir beveik nieko nekainuoja, lyginant su perlinėmis voniomis sanatorijose. Ak, į sanatoriją ilgai nevažiuosiu...
Ligonių kasos paskyrimą ten išrašo tik po operacijų, insultų, o mano minus 10 kg per mėnesį, skrandžio refliuksas ir spazminiai skausmai pilve su pykinimu, kraujo spaudimu ir prie jo piko pasikartojančiu kairės kojos, rankos ar/ir veido tirpimu yra tikrai ne sanatorijos verta situacija. Nėra dar insulto. Nėra dar ir vėžio. Esi jauna – tau tik 41-eri. Čia turbūt dėl nervų. İšgerk raminamųjų. Nepadeda? Keista... Gal negėrei? Gėrei, sakai. Tai tada kitų išrašysiu. Negersi, sakai? Nu ir negerk, teisingai, ne saldainiai. Sportuok, negerk kavos, sveikai maitinkis. Viską darai? Nepadeda? Ateik po kokių dviejų savaičių. Jei nepagerės, tada kažką vėl galvosime.
Netikėtai vėl nukrypau į lankas – į širdį pasibeldė nusivylimas sistema, kuriai nuoširdžiai triūsiau, mokėjau mokesčius 20 metų. Kitoje dalyje: apie tai, kaip būnant bedarbe pramogauti ir save linksminti nemokamai arba už maksimum 3 eurus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pirmąją „Bedarbės dienoraščio“ dalį galite perskaityti čia.