Vieną gražų savaitgalį pagaliau susitarėme, kad jis atvažiuos ir abu nuvyksime prie upės, į mano mėgstamiausią vietą. Ilgai galvojau jam parašyti, kad gal nevažiuotų, kad nieko nebus. Dvejojau, kad gal nereiktų sėsti į nepažįstamojo automobilį, laukiau jo sutartu laiku ir sutartoje vietoje, bet tikėjausi, kad jis neatvažiuos. Greitai jis pasirodė, o atidarius automobilio dureles pasitiko jo šypsena, kuri mane ir nuginklavo.
Kišenėje turėjau ašarinių dujų balionėlį, jei ką, bet pagalvojau, kad gal ir neprireiks. Buvo tikrai nedrąsu, buvome mažai bendravę, nežinojau, ko klausti, matėsi, kad jis ramus ir nelabai drąsus. Po truputį kalba „įsivažiavo“ ir abu pajutome, kiek bendro turime – lyg su savimi pačiu reiktų bendrauti. Tie patys pomėgiai, tie patys požiūriai, net širdis pradėjo virpėti. Pakeliui sustoję užkandome – jau tada svajojau, kad jis mane pabučiuotų.
Dieną prie upės buvo labai smagu, daug juokėmės, vaikščiojome, ir vis jaučiau jo veriantį žvilgsnį, kad norėtų pabučiuoti, bet abu buvome tokie nedrąsūs... Tada nuėjome į kavinę, užsisakėme arbatos ir pasidalijome vieną pyrago gabaliuką.
Širdis tiesiog džiaugėsi, kaip mums smagu buvo. Nusprendus grįžti prie automobilio, pakeliui jis pačiupo mano ranką, prisiglaudė ir pabučiavo, jaučiausi lyg pirmą kartą būčiau bučiuota. Bučiavomės visur, pavyzdžiui, vos tik sustojus prie raudono šviesoforo, tiesiog važiuojant sustodavo ir lenkdavosi pabučiuoti, žiūrėjo tokiu meiliu žvilgsniu, o aš tik džiaugiausi.
Važinėjome po apylinkes, paskui nusprendėme, kad jau laikas vakarienei, grįžome pas mane, užsisakę į namus maisto, nes aš nebuvau tikra, ar nepalikau atviro lango – visą dieną nerimavau. Pavalgėme, įsitaisėme ant sofos ir žiūrėjome filmą. Viskas vyko pamažu ir jis paklausė, ar negalėtų likti nakvoti. Pagalvojau, kad jau vidurnaktis, tegul lieka, vietos yra.
Ryte ir vėl smagiai leidome laiką, o kadangi aš mėgstu megzti, pamokiau ir jį – kartu mezgėme ir juokėmės, kaip jam sekasi. Praėjus 26 pasimatymo valandoms jau reikėjo skirstytis ir buvo labai gaila. Antrą pasimatymą surengėme dar ilgesnį, tris paras tyrinėjome Prahą, buvo tiesiog nuostabu, daug kalbėjomės ir šėlome.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Artėjant Valentino dienai pasidalinkite savo patirtimi – ar verta meilės ieškoti virtualiai, mobiliosiomis programėlėmis ar pažinčių svetainėse? Pasidalykite patirtimi ir patarkite tiems, kurie šiuo metu svarsto, ar verta užsiregistruoti ir laukti būsimos antrosios pusės žinutės. Vienam jūsų už atvirumą padovanosime dvi knygas – I. Jacobs „Vilko vaikas“ ir knygą apie bėgiojimą „Bėgimas ir maratonas“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia, arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.