Nejauku – todėl, kad nepalaikyti šauktinių kariuomenės grąžinimo yra „nevyriška“, „nepatriotiška“ ir „įtartina“ – o gal esi „vatnikas“? Tačiau, jausdamas savo žodžių beprasmiškumą, nes nebeturiu vilties, kad pasaulis juda į gerą, ir suprasdamas savo nuomonės pareiškimo man pačiam keliamą nejaukumą, noriu trumpai aptarti, kodėl nepalaikau šio sprendimo. Taigi, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šauktinių kariuomenė grąžinta su visuomene nesitariant ir realiai šio klausimo jai nepateikiant.
Pirmiausia, mes buvome supažindinti su faktu, kad, ilgą laiką iki bet kokio formalaus Seimo ar Vyriausybės sprendimo, šauktinių grąžinimas – neišvengiamas. Kada žmonės apsiprato su susidariusia padėtimi, t.y., su artėjančiu šaukimu į kariuomenę, tik tada buvo priimti reikiami teisės aktai... Sprendimas sklandė kaip komunizmo dvasia virš Europos, anot Markso ir Engelso, ir įsikūnijo tada, kai visi jau buvo susigyvenę su šia idėja.
Antra, šauktiniai mums buvo pateikti kaip laikina, vienintelė tinkama esamai ekstremaliai situacijai pataisyti priemonė, kaip išimtis. Išimtis, nes Rusija šiuo metu (2014-2015 m.) kelia Lietuvai grėsmę. Praėjus dvejiems metams, karo, laimė, vis dar nėra. Tačiau žiniasklaida nė dienos nepraleidžia mums priminti apie jo grėsmę. Potencialiu karu grindžiami realūs šalies vidaus politikos sprendimai.
Tačiau svarbu pastebėti, kad šiandien šauktiniai jau pateikiami visai ne kaip išimtis, o kaip taisyklė, dėl kurios įvedimo sutaria absoliučiai visos politinės partijos. Dėl tokio visuotinio sutarimo, vėlgi, per praėjusius Seimo rinkimus visuomenė visiškai neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės šiuo labai svarbiu klausimu.
Galima apibendrinti, kad šauktinių kariuomenės grąžinimas įvyko visiškai visuomenei nedalyvaujant ir nesant jokios platesnės diskusijos. Ir, svarbiausia, mes buvome supažindinti su faktu: šauktiniai bus. Dabar naujasis premjeras Saulius Skvernelis mus vėl supažindina su faktu: visuotinis šaukimas po mokyklos bus. Tai, ko dabar iš mūsų, Lietuvos piliečių, norima, yra garsiai sušukti „Valio!“ ir pirkti mokyklinius sąsiuvinius su tankais ir automatais, kuriuos leidžia kariuomenė.
Dar noriu pabrėžti šauktinių kariuomenės represyvų pobūdį. Kariuomenė, kaip pastebėjo Michelis Foucault, yra analogiška struktūra kalėjimui, ligoninei ir mokyklai, taip pat fabrikui: tai institucija, skirta disciplinuoti ir bausti. Institucija, kurios tikslas yra de facto išmokyti žmogų žudyti (taip, priešus...) ir vykdyti įsakymus, paklusti vyresnybei, nekvestionuoti vado įsakymų ir t.t. Žiūrint iš tokios perspektyvos, tokio dalyko, kaip „gera šauktinių kariuomenė“, tiesiog negali būti: kareivis visada yra represuotas individas, iš kurio atimamas individualumas, savarankiška nuomonė ir jis verčiamas tapti sraigteliu mechanizme, kuriam vadovauja kažkas iš aukščiau.
M. Foucault taip pat rašė, kaip esmingai pasikeitė kariuomenės pobūdis per amžius: dar XVI a., jau neminint riterių laikų, karių buvo ieškoma kaip kokių modelių, jie turėjo atitikti tam tikrus kriterijus ir t.t., tačiau jau XVII a. atsirado naujo tipo disciplina, kuri su laiku taip išplito, kad Pirmasis pasaulis karas buvo iki tol neregėto masto skerdynės, kai galutinai buvo pasiekta stadija, kuomet kareiviu gali būti bet kas. Kariuomenė tapo efektyviu disciplinariniu mechanizmu, kurio tikslas yra redukuoti žmogų iki vieneto, lengvai pakeičiamo kitu vienetu. Šauktinių kariuomenė iš principo yra dehumanizuojantis ir demoralizuojantis dalykas, primenantis mums ne meilę Tėvynei ir narsius karžygius iš viduramžių istorijos, o niūrias XX a. skerdynes ir traumuojantį jų poveikį individui ir visuomenei...
Trečia, tęsiant jau pradėtą mintį, kaip taikliai DELFI publikuotame straipsnyje pareiškė filosofė Nida Vasiliauskaitė, šauktiniai yra skirti „dresuoti visuomenei“. Iš tiesų, disciplinarinis kariuomenės pobūdis peržengia kareivinių slenkstį. Žmogui įskiepijamos „normalios vertybės“, leisiu sau pastebėti, primityvizmas, automatizmas ir lėtinis nemąstymas, arba, kaip kitados pastebėjo buvęs Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas, „sutvarkomos smegenys“.
Tokie „sutvarkytieji“ turi grįžti į visuomenę ir padėti mums visiems pajusti tą „tvarką“, kurios išmoko. Šauktiniams ir savanoriams, pažeidžiant bet kokią akademinę etiką, teikiama pirmenybė stojant į universitetus (ar jų tai nežemina – valstybė netiki jų protu!) ir visokeriopos lengvatos, taip mums visiems siunčiant nedviprasmišką žinią: tarnavimas kariuomenėje svarbiau negu jūsų ten visokie menai ir mokslai, visose gyvenimo srityse, kur bepažvelgsime, tarnavusiam lengviau, tad, na, kur dėsies, jaunuoli...
Man gali būti atsakyta, kad a) taip taip, tiek „nesutvarkytų“ vaikšto pakampėmis, kad net baisu, o dar jaunimas nesportuoja, silpnas, paliegęs ir t.t.; b) įmanoma juk naujoviškai viską sutvarkyti, be „dedovščinos“ ir kitų, vien tik sovietmečiui būdingų ekscesų... Atsakau: kas nustatys, kas „vertas sutvarkymo“, o kas ne? Jau „sutvarkytieji“? Žmogus pats turi teisę pasirinkti savo gyvenimo kelią ir visai neaišku, remiantis kuo iškeliamas bendras Normalumo kriterijus, kuriuo visi iki vieno matuojami. Kodėl imama paistyti apie „tokį ir tokį jaunimą“? Ir, ne, iš principo kariuomenė remiasi autoritarine, paklusnumu pagrįsta tvarka, kuri neišvengiamai vieniems labiau patinka, kitiems – visai netinka. Tad tokia institucija iki galo negali išgyvendinti „nestatutinių santykių“ ir kitokių ekscesų, nes jie tik parodo pačią disciplinos, prievartos mechanizmų esmę.
Galiausiai aš noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į keistą dalyką: išimties būklė, ypatingoji padėtis vis labiau tampa nuolatine ir amžina. Filosofas Walteris Benjaminas seniai tą nujautė. Ir, taip, mes tą matome visur: Lietuvoje – nuolatinė grėsmė, kad užpuls Rusija, todėl visi turime „būti budrūs“, Rusijoje – nuolatinė grėsmė, kad „užpuls Amerika“, todėl visi ten turi „būti budrūs“, visame Vakarų pasaulyje – nuolatinė terorizmo grėsmė, todėl tegu būna visuotinis sekimas ir pirštų atspaudai pase, visi privalome „būti budrūs“. Prancūzijoje iš tiesų jau daugiau negu metai galioja ypatingoji padėtis. Visuotinė apsiausties būsena ir kovinė parengtis reiškia, kad ribojamos žmogaus teisės ir laisvės „dėl mūsų visų saugumo“, „nes taip geriau“, nes „o ką jums slėpti?“
Šauktiniai iš išimties tampa visuomenės apdorojimo modeliu, pro kurį, pasak Skvernelio, turės pereiti visi (kol kas vaikinai). Išimties būklė, iš pat pradžių buvo aišku, taps nuolatinė, nes Rusijos grėsmė, valdant V. Putinui, o gal ir po to, išliks, todėl, kai mums buvo sakoma „šauktiniai – tik laikinai“, jau buvo aišku, kad tai melas. Pasinaudota proga, norint įgyvendinti planingą visuomenės „šauktininimą“. Paklusni masė, vykdanti ne tik įsakymą ginti Tėvynę, bet ir gimdyti vaikus, įgyti tokią kvalifikaciją, kokios šiuo metu reikia Rinkai ir t.t., yra mums skirtas vaidmuo.
Išimties būklė leidžia bet kokią kritiką įvardyti kaip naudingą Priešui. Ar kiekvieną progą sakydami „tai naudinga Rusija“, kartais mes patys pavojingai neartėjame prie putinizmo? Ar priskirdami valdžios kritikams „vatnikų“ etiketę, mes nedarome milžiniškos klaidos, kai teisingumo savo valstybei siekiantis pilietis išvadinamas priešu, išmetamas iš „mūsų“ gretų, tad, iš vienos pusės, jo nurodyta problema nesprendžiama, kita vertus, žlugdomas kitų piliečių noras siekti teisingumo. Galiausiai, ar frazė „Tai naudinga Rusijai“ kartais netapo pavojingai nuvalkiota, ir, ar, kaip pasakoje, mūsų ausis nepriprato prie jos, kaip prie šauksmo „Vilkas“, tiek, kad lemiamu metu mes nepatikėsime, kai grėsmė iš tiesų virs realybe?
Visa tai pateisina išimties būklė, kuri nuolat pratęsiama, o šauktiniai iš paskutinės vilties pasirinkimo virsta planu Lietuvai. Ne, aš šito plano nepalaikau, nes Lietuva, mano galva, turi būti laisvų individų šalis, tuo mes turime skirtis nuo militaristinės Putino Rusijos, kur laisvas individas niekinamas, nes V. Putinas laimės, įveldamas Vakarus, kartu ir mus, į šią dehumanizuojančią kovą, kurios rezultatas – visuotinė putinizacija, supanašėjimas su Priešu ir mąstymo laisvės pabaiga visame pasaulyje: pasaulis kaip kareivinės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
