Pati esu viena iš geriausiai besimokančių savo gimnazijos Kaune abiturienčių – krūvis nėra toks beprotiškas. Taip dažnai gali pasirodyti, nes užsienyje iš tiesų yra lengviau mokytis – mažiau nereikalingų žinių, mažiau darbo namuose, tačiau turime įvertinti tą faktą, kad užsienyje vaikai neretai prasėdi iki vakaro, kol mes atsėdime tas 6-8 pamokas ir esame laisvi.

Turime įvertinti ir efektyvumą pamokose: jeigu visiškai neišnaudoji savo laiko klasėje, pamokų ir „langų“ metu, daugiau darbo lieka namuose. Nereikia palinkus prie stalo iki išnaktų sėdėti prie knygų, namuose reikia tik įtvirtinti žinias, gautas klasėje, organizuoti savo laiką. Geras poilsis – jėga, kuri tave palaiko greitai ir efektyviai dirbantį pamokų metu.

Kaip žinia, dvyliktokai turėtų itin daug ruoštis ir mokytis, tačiau iš tikrųjų iki vasario egzaminams beveik nesiruošiama – mokytojų diena, konkursai, kalėdos, šimtadienis. Po pamokų turime keliauti pas korepetitorius, nes tenka dažnai individualiai kartoti visą kursą (arba tai, ką praklausėme ankstesniais mokslų metais), ruoštis šventėms, taip pat – pailsėti. Dažnai tiek mokytojai, tiek tėvai pamiršta, kad svarbiausia – ne pažymys, o žinių bagažas, slypintis už jo. Dvejetas gali būti ir už drausmę, tačiau neigiamo pažymio atveju negalioja pasiteisinimas „kiti gavo dar mažiau“.

Aišku, šiek tiek prastesnis pažymys nebūtinai reiškia, kad mokinys nesimoko – „žioplos“ klaidos, praleista dėl ligos, ne iki galo suprasta pamoka, asmeniniai reikalai ar tiesiog laiko trūkumas pasiruošti yra veiksniai taip pat darantys įtaką mūsų pažymiams. Todėl mažiau reikėtų kreipti dėmesį į pažymių vidurkį, o daugiau į naudingas egzaminui žinias.

Norint šviesios ateities mums – mokiniams – reikia suteikti motyvacijos, „reikia mokytis, nes taip reikia“ neatsako jauniesiems, kodėl taip svarbu gauti žinių. Reikia nuo žemesnių klasių klausti, ko mokiniai nori iš gyvenimo, nes kai jie nusistatys tikslą, jie supras, kad mokslas yra to kelio, vedančio į tikslą, pradžia.

Reikia atsisakyti gąsdinimų, nes tai tik išmokys mus bijoti pasekmių, tačiau niekada nesuteiks motyvacijos. Kiekvieną kartą, kai mokytojas mokiniui pasako, kad jis neišlaikys egzamino, jis nepuola mokytis, jis puola „depresuoti“ dėl savo ateities, keldamas sau minimalius reikalavimus iš gyvenimo. Stresas yra varomoji šiuolaikinių mokomųjų įstaigų galia, o tai turi keistis. Mieli tėveliai ir mokytojai – gaudami motyvacijos ir šiek tiek laisvės mes patys išmoksime prisiimti daugiau atsakomybės ant savo pečių. Ačiū.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Mokiniai, mokytojai, kviečiame pasidalinti savo mintimis ir nuomonėmis! Kaip jūs jaučiatės mokykloje? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.