Kiekvieną savaitgalį būdavome kartu, smagiai leisdavome laiką. Praėjus kuriam laikui pradėjome gyventi kartu, įsidarbinau. Dirbau tame pačiame kaime pardavėja, planavome vaikus, kalbėjome apie vestuves, laimingą ateitį. Kol... Kol nepradėjo į „mūsų“ planus kištis jo draugai. Paslapčiomis jie man vis mėtydavo užuominas, kad taip gerai nesusibendraučiau su parduotuvės vedėja. Mes vakarais su ja gerdavome vyną, kalbėdavomės apie darbą, namus, vyrus, planus ir t.t. Ji už mane 10 metų vyresnė, turi vyrą, suaugusį sūnų.
Pastojau. Kai kilo įtarimas, kad galiu lauktis, pranešiau savo draugui, jis apsidžiaugė, iš laimės šokinėjo. Po dviejų dienų, kai tai pasakiau savo draugei/vedėjai ir grįžusi namo sulaukiau savo draugo, jis iš pradžių sėdėjo ir mąstė, o po to pradėjo priekaištauti, kad jau vaiko nebenori, kad galėsiu auginti viena (keista, kai visą laiką planavai ir tas žmogus irgi to norėjo). Tuo metu kažkaip nieko neįtariau.
Vieną gruodžio vakarą prieš pat šventes draugo telefone radau žinutę, skirtą jai – mano draugei. Joje buvo klausimai, kaip jai sekasi dirbti, ar nešalta. Draugas manęs niekada to neklausdavo, tik pridurdavo – „užkurk pečių, atsinešk malkų, valgyti norėsiu tą ir aną“.
Radus tą žinutę mane ištiko šokas, bet jis išsigynė... Manęs ta mintis vis neapleido, nes jo draugai man vis dar mėtė užuominas, kad patikrinčiau automobilį, paieškočiau kitos telefono kortelės ir t.t.
Vasario mėnesį, kai jau laukiausi 7 mėnesius, sugalvojau pažiūrėti jo numerio išklotines. Ir ką jūs galvojat? Visur radau jos numerį, po 500 žinučių kiekvieną dieną. Pradėjau stebėti, ką jis man sako, ką daro. Nuolat vakarais išvažiuodavo tai į varžybas, treniruotes ar kur kitur, kur jam reikėdavo.
Iš treniruotės grįždavo su švariais rūbais (turiu omenyje sportinę aprangą) ir man pasakodavo, kaip pavargo...
Aš jam pasakiau, kad viską apie juos žinau ir ją pasikviečiau į namus. Norėjau pasižiūrėti jai į akis. Draugė man melavo, aiškino, kad tarp jų nieko nėra, patikėjau... Ir vėl...
Atėjo laikas važiuoti gimdyti, o kai po gimdymo praėjo 3 dienos ir grįžau su vaiku ant rankų namo, namai buvo nusiaubti, o lovoje radau prezervatyvų, purviną patalynę...
Dar kentėjau pusmetį, kol nebeištvėriau, nes vasarą kaime – darbymetis, o jis naktimis negrįždavo, būdavo su ja.
Įsivaizduokit, gyvenu vos 10 min. iki tos parduotuvės, kurioje dirbdavau. Išėjau vieną vakarą su vaiku ant rankų įsitikinti, kad jis ir vėl mane mausto. Mylimasis sakė, kad dirbs ir grįš tik ryte, o kai nuėjau iki parduotuvės, buvo 23 val., o ten stovėjo jo automobilis..
Nebeištvėriau išėjau iš namų, palikau jį, nors ir prašė, atsiprašinėjo, žadėjo, toliau kabino makaronus ant ausų...
Dabar praėjo keli metai, esu laimingai ištekėjusi už kito vyro, niekas manęs nebeapgaudinėja, nenaudoja psichologinio smurto, esu laiminga, kad pačiu laiku susiėmiau! Kad nelaukiau, kaip kitos sako, kol užaugs vaikai! Aš tai padariau (vakar), o šiandien esu laiminga!
Niekada nelaukit, vyrai nesikeičia! O vaikai užaugę viską supras!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Meilės trikampis – tikriausiai sudėtingiausia figūra santykiuose. Į jį įsipainiojus sunku nenudegti, tenka rinktis – pamiršti mylimą žmogų ir oriai atsitraukti, ar paminti savo principus, o gal net ir nešioti meilužės ar meilužio etiketę. Deja, tokioje situacijoje sunku likti neapkalbėtam – kiekvienas meilės trikampio dalyvis turi savo versiją, ir ji vieną iš dalyvaujančių paverčia kone monstru. Pažįstamas jausmas? Tuomet prašome pasidalyti savo istorija.
Patarkite tiems, kurie į jį įsivėlė, kaip nenudegti, laiku pasitraukti ir kokių ženklų paisyti! Dviems jūsų padovanosime puikius prizus – po pasirinkto DELFI grupės žurnalo 3 mėn. prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Trikampis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.