Aš juk laisva, nuostabi, įžvalgi, aistringa, nepakartojama, gėlelė, Dulsinėja... Aš turiu galimybę, turiu visus kozirius padaryti jį ir save laimingais. Stengėmės abu. Jis lepino mane dovanomis, gėlėmis, išvykomis, padėjo materialiai.

Aš jo laukdavau kaip nieko nesu laukusi, degiau, skraidžiau, paslapčia tikėjau, kad tapsiu jo žmona. Nors kavalierių sukosi aplink ne vienas, aš savo mylimajam buvau ištikima. Kartais bandydavau jam sakyti, kad jam nėra jokio reikalo gyventi toje nelaimingoje santuokoje, kam kankinti save ir žmoną.

Vaikai – savarankiški, jokių kliūčių nutraukti santuoką nėra. Jis man sakydavo, kad galbūt taip ir bus, bet manęs kaip žmonos nematąs dėl vienos priežasties – charakterio. Tada aš stengiausi tą avinišką charakterį švelninti.

Po trejų metų draugystės iš mylimojo lūpų aš vis dažniau išgirsdavau, kad man reikia ieškoti kito vyro gyvenimui. Mes pykomės ir vėl taikėmės, negalėjom būti kartu, bet ir atskirai negalėjome. Svajonėse mačiau mūsų namus, mūsų bendrą gyvenimą. Aš labai tuo tikėjau!

Laikas ėjo ir niekas nesikeitė. Pasimatymai pagal jo grafiką, po pasimatymų – vienatvė ir apmaudas, šaltis, kančia, nusvirusios rankos. Ir mintys,mintys... Jos raižė širdį, protą.

Kai pradėjau susigaudyti, o tiksliau, protas sakė, kad niekada nebus jis tavo, nuėjau net pas Dievą ir prašiau verkdama pagalbos pamiršt tą vyrą, užbaigti tą į niekur nevedančią istoriją, nužudyti ta didelę, bet neteisingą meilę.

Taip susiklostė, kad išvykau į Vokietiją, su mylimuoju bendravom „Skype“ pagalba. Grįždavau, susitikdavome ir vėl džiaugdavomės vienas kitu. Susipažinau su kitu vyruku, susirašinėjome, buvome susitikę. Jis – našlys, o aš – našlė. Jis – Anglijoje, aš – Vokietijoje. Bet kibirkštėlės nebuvo, likom tik pažįstami.

Paskui kelionės metu susipažinau su gana simpatišku, visada gerai nusiteikusiu vyruku. Jis nieko nelaukęs ėmė pirštis. Apie tai pranešiau savo meilei, jis palaimino mus, nes netikėjo tuo, o kai įsitikino, tada prasidėjo dramos.

Meilė – didelė jėga ir aš pasirinkau vedusį, kuris pažadėjo išsiskirti, o kitą dieną mane vestis prie altoriaus. Tik to nebuvo... Jam tada skersai gerklės atsistojo mano jaunikis ir mano mylimasis prašė duoti jam laiko. Tuo metu jis laiko veltui neleido, įsikišęs USB į mano kompiuterį, persikėlė visą informaciją. O ten – susirašinėjimai su našliu.

Belieka tik spėlioti, kas tas vyras, kurį aš taip myliu, kieno siųstas, Dievo ar velnio, kodėl jis taip, kodėl aš, kam, už ką...

Mielosios, nėra skausmingesnės meilės už meilę vedusiam, patikėkit. Šiandien jis mane kaltina neištikimybe ir nemato nieko blogo, kad aš daugiau nei penkerius metus verkiau, žinodama, kad visada po pasimatymų grįžta pas žmoną. Šiandien jis man eilinį kartą meluoja, kad jei ne tie atsiradę kavalieriai, kuriuos jis pats siūlė susirasti, aš bučiau buvusi jo žmona. Šiandien aš vis tiek jo ilgiuosi, laukiu... Meilė akla, ji neturi amžiaus, joje nėra taisyklių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Meilės trikampis – tikriausiai sudėtingiausia figūra santykiuose. Į jį įsipainiojus sunku nenudegti, tenka rinktis – pamiršti mylimą žmogų ir oriai atsitraukti, ar paminti savo principus, o gal net ir nešioti meilužės ar meilužio etiketę. Deja, tokioje situacijoje sunku likti neapkalbėtam – kiekvienas meilės trikampio dalyvis turi savo versiją, ir ji vieną iš dalyvaujančių paverčia kone monstru. Pažįstamas jausmas? Tuomet prašome pasidalyti savo istorija.

Patarkite tiems, kurie į jį įsivėlė, kaip nenudegti, laiku pasitraukti ir kokių ženklų paisyti! Dviems jūsų padovanosime puikius prizus – po pasirinkto DELFI grupės žurnalo 3 mėn. prenumeratą!

Laimėti galite savo istoriją siųsdami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Trikampis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.