I. Neišgirsta rinkėjų žinia. Kodėl retėja rinkėjų eilės, ir rinkėjai kratosi partijų?
Iš tikrųjų partijos turi vieną ginklą, kad būtų vis tie patys. Tai partijų sąrašas. Faktiškai įteisinta rinkikų sistema, kurių vaidmenį atlieka partijos. Jau visa karta išmirė, nieko nepasiekusi, bekovodama prieš tą sąrašą. Na, nebūtų nyku, jei ši nereikalinga grandis tarp rinkėjo ir balsadėžės būtų suderinta su 55 Konstitucijos punktu. Seimo nariai renkami „visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Nusivylę partijomis, žmonės nusivilia ir pačia politika, nebeina į rinkimus. Deja, tai ir pasaulinė tendencija.
Profesoriaus iš Izraelio CH.J.Feno teigimu, atstumas tarp asmenybės ir valstybės sferos didėja. Ir tai vyksta ne todėl, kad šiuolaikinė visuomenė pati palaiko atstumą nuo valstybės ir partijų. Todėl ir tradicinio supratimo partijos praranda turėtą įtaką ir vaidmenį. Tai liudija ir vis mažesni politinių partijų reitingai įvairių sociologinių apklausų metu bei krintantis rinkėjų aktyvumas, kas, savo ruožtu, silpnina ryšius tarp politinių partijų ir rinkėjų.
Kartu rinkėjai vis labiau reiškia nepasitenkinimą ir protestą tiek partijomis, tiek ir politika apskritai. Net politologinėje literatūroje pasirodo teiginių, kad keičiantis politinei sistemai, politinės partijos pačios išsisėmė ir jas galėtų pakeisti įvairūs susivienijamai. Tačiau iš tikrųjų šiuolaikinė visuomenė gali būti tiktai demokratinė, o demokratija be politinių partijų yra neveiksminga, nes partijos yra vienas svarbiausių demokratinės sistemos institutas.
Na, kaip atsikratyti pabodusiu vienos partijos vadovu, meru? Neišrinkus per vienmandatinius rinkimus, išrinks per daugiamandatinius pagal partijų sąrašą, kuriuose jis užima pirmą vietą ir yra nereitinguojamas minusiniu balu. Net po 25 metų nesuprasta, kad bereikalingi rinkimų suvaržymai yra pragaištingi ir stabdo valstybės valdymo progresą. Tiktai kai kurių partijų vadai tą suprato ir padarė išvadas patys pasitraukdami. Pasirodė, kad partiniai sąrašai suveikė prieš pačias partijas.
Tai įvyko atsiradus rinkimų liberalizavimui ir įvedus „nepolitinius“ susivienijimus. Rinkėjai jais ir pasinaudojo išmesdami iš balno ne tiktai partijų vadus arba merus, bet ir partijas. Gal per anksti ir neapgalvotai buvo leista sulyginti visokius susivienijimus su partijomis. Partijos, kurios jau ne kartą dalyvavo rinkimuose, yra pažįstamos, galima prognozuoti jų veiksmus ir lūkesčius. To negalima pasakyti apie staiga iššokusį ir nugalėjusį susivienijimą. Tai visoje valstybėje yra nenuspėjamumo elementas.
Atėjo ženklai apie artėjantį partijų nykimo metą. Reikia susirūpinti, reikia keisti rinkimų įstatymą.
II. Ar teisėti užsimaskavę mūsų rinkikai?
Rinkikais mes vadiname tuos, kurie parenka rinkėjams kandidatus į kokias nors pareigas ar atstovus. Taip, JAV renkant prezidentą rinkėjai tampa rinkikus renkančiais atstovais, kurie vėliau išrenka prezidentą. Tačiau tokia sistema ten nesukelia nesusipratimų, kadangi atstovai visada renka jau numatytą asmenį. Mūsų Konstitucijoje rinkikai nenumatyti, tačiau, mano galva, jie kitaip pasivadinę atvirai veikia, komplikuoja rinkimų eigą ir duoda abejotinus teisėtumu rezultatus. Mes priversti pasitikėti ne rinkėjų, o rinkikų rinktais Seimo nariais.
Mūsų rinkikų vaidmenį atlieka partijos, kitaip sakant, partijos narių atstovai. Jie iš daugumos išrenka, jų nuomone, geriausius kandidatus ir pateikia rinkėjams balsuoti. Pastebėsime – ne rinktis, kadangi pasirinkimo nėra, reikia balsuoti sąrašu. Reitinguoti leidžiama tiktai penkis kandidatus, taikant balų sistemą keliant į viršų sąraše. Nei žeminti sąraše, nei išmesti iš sąrašo negalima, o kandidatų gali būti net iki 70. Čia yra pavojus, apsukriai suorganizavus rinkimų kompaniją, net užvaldyti valstybę
Dabar mes kreipkimės į Konstitucijos 55 str. „Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Pavarstykime, kiek čia yra neatitikimų Konstitucijos minėtam straipsniui.
1. Balsavimas sąrašu nėra „tiesioginė rinkimų teisė“. Rinkėjas negali rinkti norimo kandidato;
2. Partijų sudaromi kandidatų sąrašai pagal eilės numerį suteikia šiems kandidatams išankstinę didesnę galimybę būti išrinktiems. Tai žeidžia rinkėjų „lygias teises“ palyginus su sąrašiniais kandidatais;
3. Rinkikai, sudarę kandidatų sąrašą ir sustatę juos pagal eilės numerius, tampa rinkėjais su didesne rinkimų teisę negu eiliniai rinkėjai. Tai nėra „lygi rinkimų teisė“;
4. Kaip slaptai rinkikai renka kandidatus ir suteikia jiems eilės numerius, mes nežinom. Mes dažnai girdime, kokios ten vyksta kovos dėl eilės, tai liudija, kad apie slaptumą neverta ir kalbėti. Čia yra pažeista rinkimų teisė balsuoti „slaptu balsavimu“;
5. Nors ir nepartiniai piliečiai turi teisę būti renkami į Seimą, tačiau partiniai piliečiai dabar gali būti renkami du kartus: asmeniškai ir per sąrašus. Taigi, partiniams galimybė būti išrinktiems du kartus didesnė. Paradoksas – partinis net pralošęs rinkimus dar gali būti išrinktas. Tai kur čia „lygi teisė“?
6. Apie antro turo rinkimų teisėtumą sunku net kalbėti, mat dažnai balsuoji net nežinodamas už ką. Labai dažnai balsuoji už asmenį, kuris jau yra išrinktas pirmajame rinkimų ture, tada balsai eina tam, kuris yra sąraše žemiau. Tuo kartais ir tas dar nesibaigia, pasirodo, kad ir anas jau yra išrinktas pirmajame rinkimų ture. Tai kur čia yra „tiesioginė“ rinkimų teisė? Mano manymu, čia rinkimai vyksta visiškoje tamsoje.
Tokia rinkimų sistema sukuria Seimo narių aiškiai regimą nelygybę pagal pasitikėjimą rinktų tiesiogiai ir pagal sąrašą, nors pagal skirstomas pereigas į tai neatsižvelgiama. Rinkėjui truputį nejauku, kai atėjęs pagal sąrašą Seimo narys tampa svarbiausio komiteto pirmininku. Maža to, organizuoja pačios Konstitucijos keitimus. Neabejotina, kad tokia Seimo sudėtis žemina ir jo reputaciją.
Žinoma, negalima apsieiti be partinių sąrašų, jie visur egzistuoja, tačiau iš tų sąrašų patys rinkėjai išsirenka be partijų nurodymų. JAV net kandidatą į savo prezidentus renkasi patys. Mūsų partijų sąrašai „patobulinti“, turi prievartos elementų.
III. Ir vėl rinkimai iš tų pačių
Mūsų rinkimų sistema įteisina partijų sustabarėjimą, idėjų stoką, pačios valstybės kadrų atsinaujinimą. Nekeičiami partijų vadai ir dešimtmečius nesikeičiantys partijų nariai įgyvendina ir nekeičiamas savas vertybes. Žmonės matydami Seime tas pačias asmenybes spjauna ir į pačius rinkimus. „Kiek nerink, vis tie patys“. Sąstingis? Panašu. Čia jums atsakymas ir į naujų atstovų į Seimą sėkmę. Žmonės gyvena didelėje rinkimų tamsoje ir neviltyje.
Mes, senai perpratę tokį ateities neperspektyvumą, kreipėmės į visas instancijas, prašydami gerinti rinkimų sistemą. Likome neišgirsti. Manyta, kad tobulės patys rinkėjai ir šį opų klausimą išspręs patys. Senieji išmirs, jaunieji prasišvies (filosofas Krescencijus Stoškus sakė, kad marinti tautą yra nusikaltimas) Laukimai neišsipildė, ir rinkėjai netobulėja, ir Seimas su kiekvienais rinkimais slysta žemyn. Partijas, atrodo, tokia rinkimų sistema tenkina, o rinkėjus – ne. Girdimi nuolatiniai skundai, tačiau į juos neatsižvelgiama.
Mūsų valstybės aušroje, iš Didžiosios Britanijos atvažiavę toriai mus mokė: „Jeigu jūs norite būti išrinkti į Parlamentą, jūs eikite į turgų, į pirtį, į kiną, kalbėkite su žmonėmis, spauskite jiems rankas, mokykitės, mokykitės kalbėti, klausinėkite kaip jie gyvena. Žmonės jus įsimins.“
Dar to mums betrūko! Eiti į pirtį, spausti rankas, mokytis... Tpfu... Jeigu jau įrašė į sąrašą arti viršaus, išrinks ir be to. Atrodo, reikia vieno – patekti į sąrašo viršų. Kaip? Yra visokių būdų, kurių mes čia nenagrinėsime.
Taigi, nesimoko Seimo nariai, stabarėja kartu su valstybe. Stabarėjame mes visi, „remiantis visuotine teise“ nebeiname į rinkimus. Panašu, kad mums toji valstybė „vienodai reiškia“ Ji prisimenama tiktai tada, kai reikia ką nors iš jos gauti.
IV. Kas laimėjo rinkimus?
Ar suprato Seimo nariai, kietai stovėję už partijų sąrašus, kas įvyko? Per pastaruosius Seimo rinkimus rinkėjai neabejotinai santykiu 2:1 pasirinko vienmandatinę sistemą, balsuodami už asmenybes. Nebereikia kelti referendumo už Rinkimų įstatymo keitimą, jis įvyko aplinkiniu keliu.
Koks dabar požiūris į partinius sąrašus su „tais pačiais“ kandidatais? Opozicija gali kalbėti dvejopai: jie pralaimėjo, dėję viltį į partinius sąrašus, arba jie laimėjo antrą, trečią vietas partinių sąrašų dėka. Tačiau rinkėjų pasirinkimas tokiu santykiu kalba pats už save. „Tie patys“ pralaimėjo. Viena aišku – užteks vinguriuoti partijoms ginant savo sąrašus su prioritetiniais kandidatų numeriais. Tai lengviausias kelias tapti nuolatiniu Seimo gyventoju. Gali tekti vaikščioti į turgų, pirtį, kalbėtis apie gyvenimą, spaudyti rinkėjams rankas? Brr...
Rinkimus laimėjo Konstitucijos rėmėjai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!