Jai buvo ne tiek ir daug – 74 metai. Ji visada visiems padėdavo – kiek vaikų svetimiems padėjo užauginti, kiek senelių prižiūrėdavo, padėdavo, jei būdavo laidotuvės. Po vienų laidotuvių, praėjus savaitei, ji susapnavo sapną, kurį anksti ryte papasakojo savo draugei-kaimynei (jos 8 val. susitikdavo kavos puodeliui).

Sako, aš sapnavau labai negerą sapną, miręs vyras sakė – man labai šalta, atnešk man „kaldrą“... Taip jos pasišnekėjo, draugė patikino, kad tai nieko nereiškia, nors mama vis kartojo, kad tai tikrai negeras sapnas. Tą dieną dar ji aplankė dukrą, drauges, nuėjo į parduotuvę, po truputį ruošėsi Velykoms. Grįžo namo, pradėjo keisti patalus. Jai sunkiai sekėsi, todėl tėvas pasisiūlė padėti. Ir staiga ji prisėdo ant kėdės, sakydama, kad kažko labai sunki galva, dar paprašė pakviesti tą pačią draugę... ir paniro į komą...

Greitoji, Vilnius, skubi pagalba, bet, deja, hemoraginis insultas. Gydytojai neteikė visiškai jokių vilčių. Penkios dienos gilioje komoje. Žinote, ji visada mokėjo pasirūpinti savimi, niekad neprašė jokios pagalbos, ėjo per gyvenimą iškelta galva, nesiskundė ir nedejavo. Ir netgi jos mirties atveju ji tarsi pasirūpino savimi. Ji nepaliko mūsų per Velykas, nors gydytojai sakė kitaip. Ji išėjo ketvirtadienį... Ji tarsi pasirūpino, kad mes turėtumėm laiko susitaikyti. Ji buvo tokia graži.

Bet tai dar ne viskas. Gydytojas paskambino ankstų rytą ir pakvietė atvažiuoti. Kai nuvykau, priėjau prie mamos, priliečiau jos galvą (ji buvo labai šilta) ir supratau, kad kažkas ne taip, nes veidas buvo nebe toks. Man padavė kėdę. Atsisėdau. Lyg ir nujaučiau, kad blogai. Atėjo gydytojas, pasikvietė į kabinetą. Vyko netrumpas pokalbis. Mamos smegenys buvo mirusios. Turėjau apsispręsti dėl donorystės. Jos inkstai buvo sveiki.

Aš visada buvau prieš. Paskambinau mamos draugei, paklausiau, ką apie tai kalbėdavo mama. Ji buvo už, netgi pasidžiaugdavo, kaip gerai, kad yra gerų žmonių, kurie aukoja. Bet man to neužteko, pasimečiau. Dar keli skambučiai... Galutinis skambutis buvo kunigui monsinjorui. Jis palaimino ir pasiūlė priimti sprendimą aukoti organus. Mamos inkstai buvo paimti. Bet man vis dar nedavė ramybės ta mintis, ar aš gerai pasielgiau. Po laidotuvių, praėjus maždaug savaitei, aš susapnavau savo mamą tokiam pilkam fone, su skarute. Mes sėdėjom viena priešais kitą, o ji man labai gražiai šypsojosi. Žiūrėjau į ją su nuostaba, o ji man pasakė (tai nebuvo žodžiai,t ai buvo pokalbis mintimis): „Aš tavimi esu labai patenkina, aš tavimi didžiuojuosi...“ Už ką, kodėl... Klausiu jo, bet viskas dingo.

Ji visą gyvenimą su malonumu padėjo žmonėms. Į jos laidotuves susirinko minios. Buvo skaitomi gražiausi žodžiai. Ji ir po mirties padėjo. Padėjo dviem žmonėms – vyrui ir moteriai. Po mėnesio gavau padėkos laišką nuo recipientų ir jų artimųjų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pirmosiomis lapkričio dienomis kone visa Lietuva važiuoja uždegti žvakių mirusiam, tačiau širdyje visuomet gyvam artimam žmogui. Ne vienas, net ir praėjus daug laiko po skaudžios netekties, regi jį savo sapnuose, prisimena atvykęs į jo namus ar į rankas paėmęs velioniui brangų daiktą. Prašome jūsų pasidalyti pasakojimais – ar jums yra tekę susapnuoti artimuosius, kurių netekote, sapnuose iš jų išgirsti pamokymų ar patarimų?

Kviečiame pasidalyti savo istorijomis! Ar pamatyti sapne vaizdai, išgirsti patarimai buvo reikšmingi? Kaip paaiškinate tokius sapnus? O gal jokios reikšmės jiems neteikiate?

Vieno pasakojimo autoriui, kurį išrinks redakcija, padovanosime dvi knygas. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Sapnas“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki lapkričio 8 d.