Nekalbėsiu ir apie verslo etiką – ar mandagu į susitikimus ateiti su šortais, mini sijonais, prisigerti per verslo pietus ar vakarienę, užsienio partneriams pasakoti ir bodėtis lietuvišku mentalitetu.

Nebus kalbama ir apie pakankamai sudėtingą sporto etiką, kuri pastaruoju metu įgauna vis didesnį atgarsį – ir ne tik Lietuvos spaudoje, kai patys sportininkai dalyvauja lažybiniuose statymuose, kur dažnai išlenda ir korupcijos ausys ar augančios sporto žvaigždės savo elgesiu pridaro rūpesčių ne tik savo sporto klubams, savo tėvams, bet ir ne kaip nušviečia Lietuvos vardą. Tuomet labiausiai liūdina ne pats nusikaltimas, bet suvokimas, kad buvo investuota į visų jų sportiškumą, bet ne į gebėjimus bent jau minimaliai identifikuoti save bet kurioje visuomenės grupėje – toje, kurioje atstovausi save, savo sporto klubą, na, ir, žinoma, Lietuvą.

Apie ką aš? Apie etiką. Keliuose. Vilniaus mieste.

Ar gali būti kelių t.y. vairuotojų etika? Ar etika Vilniaus miesto keliuose yra kiek kitokia, nei, pavyzdžiui, Kaune, Panevėžyje, Dauguose?

Kaskart prisiartinus rugsėjo šventėms su baime laukiu gatvių paviršiumi nenuspėjamomis kryptimis skrendančių keturračių ir dviračių motorinių transporto priemonių, kurias dažniausiai vairuoja iš tėvų namų į studijas sostinėje ištrūkę jaunuoliai ir merginos. Ar taip vyksta dėl to, kad Vilnius – „žemai skraidančių angelų miestas“?

Baiminuosi ne dėl vaiduoklių ar angelų. Ir ne tik dėl to, kad pati dažnai esu pėstysis, tokiu laikotarpiu susiduriantis su vairuotojų kelių eismo pamiršimu pėsčiųjų perėjose, posūkiuose į pėsčiųjų perėjas, bet ir į mokyklą pėsčiomis einančio mokinio mama, kuri privalo tikėtis ir tikėti vairuotojų apdairumu perėjose ir sankryžose, kiemų ir parduotuvių aikštelėse – ten kur ženklai yra ir kur jų nėra.

Rugsėjo pirmosiomis dienomis draugų feisbukų postai sumirga pasakojimais apie susidūrimus su šiais motoriniais „reiškiniais“ Vilniaus keliuose – lygiai tiek pat gausiai, kaip kad feisbuke pasipila foto nuotraukos iškritus pirmam sniegui. Įvairiafraziai pašmaikštavimai taip ir liktų tokiais nuomonių pasikeitimais, jei kaip vairuotojai nereikėtų ir pačiai susidurti su jaunų vairuotojų elgesio akibrokštais, kurių taisyklėmis neužrašysi, o ir pribėgti pasakyti nesuspėsi... O ir nesupras...

Na, dėkui draugams, kurie labiau liūdnai nei linksmai pasakoja savo įspūdžius.

Foto: DELFI skaitytojo nuotr.

Taip ir norisi priminti, kad posūkių lemputės reikalingos perspėti kitus vairuotojus apie transporto priemonės manevravimą – tačiau labiau panašu, kad automobiliams, kuriuos tokie jaunuoliai laiko prabangiais, už papildomą kainą išmontuojamos posūkių svirtelės – nes juk „ne lygis“ prieš draugus rodyti posūkį įsiliejant į transporto srautą.

Gal ir būtų galima priminti apie tai, kad atskira kelio juosta, pažymėta ženkliuku „A“ skirta miesto transportui ir skirta autobusams, taksi bei transporto priemonėms, vežančioms daugiau nei 5 asmenis, bet ne „A-silams“ vairuojantiems tuos „prabangius“ automobilius.

Na, kelių taisyklėse gal nėra parašyta apie tai, kad prie šviesoforo susidarant automobilių eilei mandagu įleisti į srautą vairuotojus laukiančius ties išvažiavimais iš kiemų, tiek kairėje, tiek dešinėje – tiesiog rankos mostelėjimu. Ir čia be jokio statistinio paskaičiavimo, tik remiantis savo patirtimi – labiausiai stebina ir gal liūdina merginų-vairuotojų elgesio etika: nematau, negirdžiu, nežinau. O jei dar ir nagučiai padažyti, tai vienintelis būdas tai parodyti – mobilus telefonas aukščiau vairo. Ar žinote, kas yra laisvų rankų įranga? Ir kodėl ji būtina?

Taip pat būtina žinoti, kad siaurėjant keliui (pavyzdžiui, dėl kelio remonto darbų) mandagu ir teisinga, kai vairuotojai patys susivokia, kad lengva judėti kas antrai mašinai prasileidžiant vieną kitą. Ir, beje, Vilniaus gatvėse yra kelių, kur vairuotojai, nors ir yra dvi juostos, juda trimis – dėl pagarbos kraštine, išvažiuojančia judantiems vairuotojams. Ir ta juosta skirta ne tam, kad judėdami užlįstumėte prieš kitas tolimesniame taške. Ir ne dėl to, kad vairuotojai pasiilgę „auklių“, kurių kartkartėmis atsiranda tokiuose miesto planavimo kelių specialistų neišspręstose vietose. Tokia „auklė“ su savo transporto priemone „išsižergia“ per juostą, demonstruodama būtiną eismo taisyklių laikymąsi. Kita tokia „auklė“ vietoj mandagaus praleidimo stumia tave savo automobilio šonais, sprausdama prie kelkraščio. Užšoka priešais ir staigiai sustabdo. Supranti – keliuose daug nelicenzijuotų eismo priežiūros pagalbininkų: viršvalandžius, tikriausiai, tokie jaunuoliai dirba. Na, gal ir savanoriauja.

Dar daug būtų galima minėti nerašytų ir rašytų, atrodo, pamirštų vairuotojo elgesio kelyje taisyklių, bet labiausiai norisi priminti, kad ne kiekvienas didmiestis turi versti jus skubėti. Dažnai šypsena, mandagus rankos gestas, pagarba ir atidumas pėsčiajam teigiamai nuteiks ne tik kitą vairuotoją, bet ir jus. Juk ne be reikalo ties įvažiavimais į Vilnių galite pamatyti neformalų kelio ženklą „Įjunk šypseną“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo pastebėjimais apie vairavimą Vilniuje? Galite papasakoti apie keistas situacijas, susidarančias dėl nepatyrusių ar nemandagių vairuotojų? Žinote, kaip išspręsti eismo bėdas? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eismas“.