O komentaras – nelogiškas ir atitinkantis mažo vaiko nežinojimo lygį. Jis gana populiarus daug kur, tačiau norint apšmeižti politikus, vartojamas dažniausiai. Apie kokį komentarą kalbu? „Na, jūs visi ir daunai...“ . O ar tamstai žinoma yra žodžio „daunas“ reikšmė?
Visų pirma tai yra „dauno sindromas” ne „daunas”. O vadindami kažką tiesiog daunu, greičiausiai lyginate jį su žymiuoju mokslininku Džonu Daunu? Tada ačiū, puiku. Vadinasi, tas kažkas yra protingas ir išsilavinęs pilietis. Bet juk ir daunas yra žmogus.
Man 27-eri. Šiemet pirmą kartą tapau laiminga mama – kitokio vaiko mama. Sakote, todėl priimu panašius komentarus taip giliai ir skausmingai? Tikrai ne. Kovo mėnesio su vyru laukėme labai nekantriai. Svajojome greičiau apkabinti savo mažąjį stebuklą. Nėštumas ėjosi sklandžiai, nebuvo jokių rodiklių, kad kažkas būtų negerai. Atėjus lemtingajai dienai su sąrėmiais vėlai vakare išvykome į ligoninę. Juokavome, kalbėjomės, laukėme tos akimirkos. Ir štai kylame liftu į gimdyklą, pasiruošimas, sąrėmiai, po dviejų nepilnų valandų glaudžiau savo sūnų prie krūtinės vos kelias akimirkas...
Kvėpavo mažylis vangiai, buvo toks bejėgis, todėl gydytojai skubiai išgabeno jį į reanimaciją. Po valandos laukimo sausa gydytojos (išgąsčio pilnomis akimis) frazė – „Dėl tam tikrų fenotipo požymių įtariame genetinę patologiją” . Dauno sindromas. Supratau iškart. Nereikėjo nieko daugiau aiškinti, tik vyras nelabai suprato, tad ir neleidau gilintis. Viską išgyvenau viena.
Kai palatos draugė laiminga glaudė savo naujagimį, o aš gulėjau viena šalia tuščios lovytės, širdis plyšo iš skausmo, nežinomybės, nevilties. Naktis baigėsi, o skausmas – ne. 9 val. – pirmas pasimatymas. Jis toks mažytis... Bejėgis ir vienišas prijungtas guli prie aparatų. Aš – mama, Dievo duota jam šioje žemėje, kad būtų saugomas ir mylimas, bet viduje – tokia tuštuma. Atrodo, svajonės sudužo į aguonos dydžio šipulius. Mintyse – chaosas, noras iššokti pro langą, numirti ir daugiau nejausti to, kas vyksta viduje. Rodos, tik du nereikšmingi žodžiai „Dauno sindromas” , o apverčia visą gyvenimą aukštyn kojomis. Nesugebėsiu, neištversiu, išprotėsiu. Kodėl man? Už ką? Ir taip – visą mėnesį.
Beviltiškos 30 dienų išbrauktų iš gyvenimo. Nesuskaičiuojami straipsniai, filmuota medžiaga, išpažintys. Akimis rydavau visą informaciją, po vieno straipsnio ateidavo ryžtas ir stiprybė, jau po kito apsipildavau nesustabdomai ašaromis. Mano išsvajotas sūnus gulėjo šalia, o žiūrint į jį galvoje buvo vien sumaištis, meilė ir tuštuma, šiluma ir abejingumas. Po mėnesio įsidrąsinau pasakyti vyrui tiesą, kurios jis tada gimdykloje taip ir nesuprato. Jo sumaištis tęsėsi kiek mažiau negu manoji. Abu ištvėrėme tai, išverkėme.
Dabar sūnui – jau pusė metų. Jis vystosi kuo puikiausiai. Akys ir šypsena tiesiog užburia, dėl jos keliuosi kiekvieną rytą. Tas nepakartojamas jausmas, kai jis liečia tavo veidą, reaguoja, šypsosi, kvatojasi balsu, guguoja... Auginant kitokį vaiką viskas yra kitaip. Tai, kad jis lėčiau skaito ar nebėga taip greitai kaip kiti, nėra liga. Užtat tas begalinis džiaugsmas, apsikabinimai, nuoširdumas ir meilė privers gyvenimą pažinti iš naujo. Didžiuojuosi tuo, kad esu jo mama.
Ne kiekvienas galėtų ištverti, todėl tik stipriausiems Dievas ir siunčią tokį stebuklą. Jei dabar manęs paklaustų, ką daryčiau, jei būčiau anksčiau žinojusi apie patologiją, atsakymas būtų vienareikšmis – gimdyčiau. Tas vaikas yra mano dalelė, mano kūnas ir kraujas. Jis užaugs toks, kokiu aš jį padarysiu, nes kiek įdėsiu pastangų, tiek ir turėsiu. O jis jau dabar, būdamas vos kelių mėnesių, atiduoda su kaupu. Praeis dar daug metų, daug iššūkių atneš ateitis, tačiau žinau, kad kada nors galėsiu pasakyti „Dauno sindromas – tai geriausia, kas man nutiko gyvenime”.
O tu, mielas komentatoriau, kol neišgyvenai to, ką išgyvenau aš ir tūkstančiai tokių pat motinų, praturtink savo žodyną kitokiais terminais, nes „daunas” nėra įžeidimas. Tai Dievo dovana atrasti pasaulį iš naujo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!