Labai įsiminė pati pradžia – ne vien dėl nerimo akimirkų aukštyje, bet ir dėl draugo Rolando ištartos frazės: „Kieša, būk geras, nekrisk, nes tie rusiški sudilę apraišai neatlaikys smūgio ir tavęs neišgelbės. Jie tik „dėl akių“, kad atrodytų, kad mes saugiai dirbame, tad būk geras, nenukrisk.“

Po tokios frazės mano rankos iki pamėlynavimo įsispaudė į konstrukcijos sijas. Diena po dienos, erdvė po stikliniu stogu tapo artima ir atsirado atsipalaidavimas, kad viskas čia saugu. Tuo metu darbų vadovas Pavelas (Paša) atsipalaidavusiems kolegoms, dėl kvailumo ar tingumo nenaudojusiems saugos virvių, nuo apačios surikdavo: „AČIŪ! Šiandien dirbi veltui!“

Tai buvo savotiška bauda už saugumo taisyklių nesilaikymą. O kaip kitaip jus priversti dirbti saugiai? Nukritęs ir žuvęs žmogus įmonei atneša daug didesnių nuostolių, nei rizikuojant greitai atliktas darbas atneša pelno. O kur dar fizinis skausmas, o gal net mirtis? Kaip įmanoma kompensuoti žmogaus netektį, įvykusią dėl noro pasipuikuoti savo bebaimiu kvailumu ar tiesiog nepastabumu?

Panašu, kad nuo mano karjeros laiko jau prabėgo beveik 15 metų, situacija Lietuvoje išlieka ta pati. Lyg tik simboliškai vadintumėmės ES šalimi. Ar čia tas į kraują įaugęs baudžiauninko noras įtikti šeimininkui-darbdaviui, demonstruojant visišką atsidavimą, vykdant siekius pastatyti objektą kuo greičiau, nepaisant jokių saugumo taisyklių, besinaudojant sena, nuvalkiota fraze „nepatinka-nedirbk“, ateis kitas, kuris su džiaugsmu dirbs?

Bet esmė yra ne dirbti, o dirbti saugiai. Įmonės siunčia savo žmones į aukštalipių kursus, reikalauja parašų ant darbo saugos dokumentų, vadinasi, tai nėra kažkokia naujiena, tad iš kur tas noras rizikuoti? Kodėl toks atmestinas požiūris į saugumą darbe? Yra tekę girdėti net tokių frazių, kad su šalmais vaikšto tik bailiai, saugos apraišus naudoja irgi tik bailiai. Nejaugi daugumą taip žavi idėja netyčia tapti mirusiu didvyriu?

Nuo 2005 metu dirbu Norvegijoje, kur darbas aukštyje labai griežtai reglamentuotas. Tik, kitaip nei Lietuvoje, saugiu darbų atlikimu labiausiai suinteresuoti darbdaviai, nes tai – ir įmonės prestižas, kad jie dirba be nelaimingų atsitikimų, ir pati teigiama atmosfera darbovietėje, kad ji yra saugi vieta dirbti. Jie puikiai suvokia, kad nelaimingas atsitikimas darbe gali baigtis įmonės bankrotu, o darbų vadovas sės už tai į kalėjimą.

Jau penktus metus mano darbo vieta yra naftos platformos Šiaures jūroje. Dirbu darbų aukštyje saugumo vadovu. Mano pareigos – ir parinkti saugų darbų įvykdymo planą, juos atlikti, ir numatyti evakuacijos planą, jei įvyktų nelaimingas atsitikimas.

Be tokių planų ir pasiruošimo darbą pradėti griežtai draudžiama. Kodėl? Na, viena nedidelė smulkmenėlė: nukritęs ir apraišuose kabantis žmogus, netekęs sąmonės, kabo suglebęs, dėl jo kūną suveržusių diržų jam sutrinka kraujotaka. Medikai ištyrė, kad žmogui pakibus ant apraišų, jį reikia nukabinti per 7-9 minutes, nes kitaip jis gali gauti kabėjimo traumą, dėl kurios galima ir mirti.

Neužtenka vien apraišus turėti, reikia ir būti susitarus, kaip atlikti gelbėjimo operaciją. Patikėkite manimi, įvykus nelaimingam atsitikimui, galvoje būna tuščia ir žmonės vietoj normalios reakcijos pradeda daryti nesąmones. Tai gerai žino visi, kurie lankė pirmosios pagalbos kursus.

Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Norvegijos yra abejingumas. Abejingumas savo sveikatai. Abejingumas gyvybei. Ir kartais – tiesiog tumparegiškumas. Kartais grįžęs į Vilnių mėgstu vaikščioti po miestą ir kadangi fotoaparatas visada šalia, tenka užfiksuoti įdomių situacijų.

Viena situacija yra ši: Vilniaus senamiestyje vykdomi fasado remonto darbai. Darbininkai ne tik kad dirba be šalmų, bet ir ant netinkamų pastolių. Jie turėtų būti iš vientisos konstrukcijos, o čia – mediniai, suplakti į vieną krūvą. Ta vieta (kurią matote ir nuotraukose), ant kurios jie stovi, turėtų būti aptverta 15 cm aptvaru, kad darbininkas, jei jo koja netyčia užkliūtų už plaktuko ar plytos, nenuspirtų jos nuo pastolio. Bet, deja, to nėra. Žmonės vaikšto šalia pastolių, apačioje pralekia BMW su žaliais numeriais... O jei taip nukristų koks plytos gabalas ant priekinio stiklo? Galima net į tarptautinį skandalą įsivelti. Aišku, apie paprastus mirtinguosius Vilniaus gyventojus mes net nekalbame. Žmogus juk nėra vertybė... Ir atsakingųjų nėra... Svarbiausia – kuo greičiau pabaigti užsakymą.

Antra situacija dar kurioziškesnė. Darbininkas „voras“, kuris kokių 6 metrų aukštyje – be apsaugos nuo kritimų, viena ranka įsikibęs į konstrukciją, koja bando pastumti perdengimo plokštę, kuri vis dar kabo ore... Vien nuotraukoje, kuria viena įmonė reklamavo savo darbus, matyti krūva pažeidimų.

Žmogus – be šalmo, aukščio apraišų, be pirštinių, be darbinių batų, kurie apsaugotų jo kojų pirštus, jei jie netyčia palįstu po perdanga... O kur dar darbiniai rūbai, iš kurių būtų galima suprasti, kad tas žmogus yra darbininkas, o ne šiaip kažkoks praeivis, nusprendęs gauti adrenalino dozę... Žinutė, nusiųsta įmonės direktoriui, kad su tokia nuotrauka jie tik klientus išgąsdins, jokios reakcijos nesulaukė... Išvada – tikriausiai jiems taip įprasta ir jie tiesiog nesupranta, apie ką išvis kalbu...

Savaime suprantama, į visus mano pastebėjimus Lietuvos statytojai tikriausiai atsakytų, kad užsakovai spaudžia „su terminais“ ir jie neturi laiko saugumui, bet... Nejaugi žmonės eina į darbą tam, kad bereikalingai rizikuotų? Nejau žmogaus vertė yra tokia maža, kad ji svarbesnė už pelną?

Kitas aspektas – pačių žmonių abejingumas. Matai, kad tavo kolega elgiasi neatsakingai – gali pranešti. Daug kas pilietiškumą maišo su skundimu, bet tai nėra tas pats! Skundikas skundžia dėl pavydo ar dėl kažkokių tikslų, siekdamas naudos. Pilietiškumas yra tada, kai žmogus praneša todėl, kad jam ne „dzin“, nes jam rūpi! Jei kaimynai būtų pranešę apie smurtaujančio tėvo elgesį, gal būtų užkirstas kelias įmesti vaikus į šulinį? Kiek žmonių abejingai leidžia jų draugams ir pažįstamiems sėsti už vairo išgėrus? Būtų galima išgelbėti labai daug gyvybių ir sumažinti skausmo kiekį dėl neabejingumo.

Paskaitęs komentarus po straipsniu, su siaubu suvokiu, kad žmonės linkę dangstyti nusižengimus. Labai liūdna, kad pilietiška moteris visaip iškoneveikiama už tai, kad ji neabejinga tų vyrų saugumui, nes jai rūpi, kad jie sveiki grįžtų namo po darbo... Tai tik parodo, kaip mūsų tauta yra linkusi užsimerkti prieš tai, kaip neturėtų būti... Na, o tada plečiame temą apie plačiai užmerktas akis prieš smurtą, girtus vairuotojus, korupciją ir kyšininkavimą...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: