„B*** ir n*****“ girdžiu kasdien: laiptinėje, autobuse, darbe, restoranuose, renginiuose, bet kokiomis progomis, bet kokiose sąlygose. Ar tai normalu? Sakysite: normalu – juk kam laikyti blogas emocijas. Sakysite normalu, nes juk keikiasi ir herojai. Sakysite normalu, nes juk tai yra laisvė, kalbėti, ką nori.
Aš sakau: tai gal tada ir mylėkimės, spjaudykime, vemkime ir tuštinkimės viešai? Juk tai irgi savaime nieko blogo, tai yra laisvė, taip elgiasi herojai. Ir žinot ką? Mano nuomone, jau geriau būtų mylėtis, spjaudyti, vemti ir tuštintis viešai. Kodėl? Pasakoju toliau.
Keiksmažodis neša skubią panieką kitam
Keiksmažodžiai, kad ir kas juos besakytų, neša su savim didelį neigiamą energijos gniutulą, tartum kažkokie neapykantos ir kitų blogybių burtažodžiai. Juk jei nebūtų jau visuotinė norma kažką pasiųsti n*****, tai ieškotume tikslingesnio, konkretesnio, taiklesnio prakeiksmo, o to beieškant sugebėtume įvairiapusiškiau pažvelgti į situaciją ir:
a) galbūt per tas sekundes suprastume, kad žmogaus išvis neverta siųsti;
b) galbūt pasiųstume save;
c) galbūt sakytume: „Eik tu Stase namo, pavartyk pora nuotraukų albumų ir pagalvok: myli mane ar Mykolą, nes su abiem gulėti negražu“. Arba: „Eik tu į koncertą ir paklausyk Kanados dūdininkų, nes kitaip mūsų skoniai niekada nesutaps“. Arba: „Nu ir neatiduok man savo pinigų ir lai tave sugraužia SMS kreditai“. Taip mes bent jau tobulintume savo santykius, o ne kapotume vienas kitą aklom pykčio mečetėm. Juk pasiųsti, nukirsti, užtrenkti duris – lengviausias būdas. O net pasakų herojai žinojo, kad prakeiksmais lengvai mėtytis negalima...
Keiksmažodžiai pasaulį daro negražų
Platonas sakė, kad gražus dalykas yra tas, kuris tobulai atspindi savo esmę. Graži gėlė – ta kuri ypač kvepia ir savo ryškiais žiedais vilioja vabzdžius. Graži strėlė – kuri yra aštri ir blizga, nes taip greičiausiai pakirs priešą. Bet ar jauno, judančio priekin žmogaus esmė yra išpeikti kitą, nuolatos pabrėžti nesėkmę ir burnoti?
Gal sakyti „bl**” ir gražu, jei tu esi mongolių totorių palikuonis Vasia, netyčia užsimetęs sau traktoriaus variklį ant kojos, kažkur Sibiro tolumoj. O Lietuvoj būtų gražu sakyti „och tu Rupke“ išpylus stiklinę pieno. Bet ne „n*****, kaip buvo fainai per pirmą pasimatymą“.
Keiksmažodžiai mus traukia atgal
Keiktis rusiškai, tai tas pats, kas stovėti eilėje prie dešros, šlapintis į seniausios stoties tualetą ar užsidėti raudoną kepurę ir šokti čečiotką. Tai mus palaiko „homo sovieticus“ lygyje. Net patys rusai kartais mažiau keikiasi. Tai – recidyvistų, sovietinių kareivių ir kitų vargšų žmonių žodynas į kurį jie, ko gero, turėjo didesnę teisę nei mes. Juk jiems reikėjo ir pakovoti, ir išsilieti, ir pagrasinti. O ne tai penktokei iš autobuso.
Tai yra legalus ginklas ir patyčios
Kaip jau minėjau, keiksmažodžio originalus tikslas yra pykčio ir skausmo išliejimas, įžeidimas. Nors jis įgavęs jau netgi abstrakčią, sunkiai šifruojamą, kartais juokingą formą, tačiau energija viduje – ta pati. Tai tas pats kaip spardyti kitam užpakalį tik ne su „kerzais“, o su klouno batais. Tai tas pats kaip prispjaudyti kitam į sriubą, tik ne tiesiogiai, o slapčia – per vamzdelį.
Žmonės vieni kitiems žarsto nuodus, o to nejaučia. O nejaučia, nes nežino, kas yra diskursas, nesupranta žodžių magijos, kuri tarsi smogas dengia visą Lietuvą. Kalba esame mes, kalba konstruoja mūsų gyvenimą, kalba kuria realybę, kurią vietoj sniego nukloja žvaigždutės ir grotelės...
Keiksmažodžių diskursas arba šūdų kamuolėlis
Kas yra keiksmažodžių diskursas? Tai tartum šūdų kamuolėlis, susidedantis iš seno rusų mužiko pykčio, tingėjimo išsiaiškinti, nemokėjimo valdytis, sovietinės istorijos ir daugelio kitų blogybių, kurį jūs visi, po perkūnais, savanoriškai ridenate!
Tai gal liausitės, ar toliau apsimesite kurčiais? Ironiška, kad daugelis keiksmų afišuotojų virtualioje (=viešoje) erdvėje, vėliau apsimestinai saldžiais veidais pasisako prieš patyčias mokykloje. Bet juk tai, ką jūs darote, yra jų sudedamoji dalis!
P.S: pagal neoficialią statistiką daugiausiai keikiasi labiausiai pagal vertybių supratimą ir pagarbą kitam atsilikusios šalys. Linkiu tokiais nebūti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi ir patarimais? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: