Tikriausiai beveik visame pasaulyje patriotizmas yra viena labiausiai vertinamų žmogaus savybių. Šiuo atveju ne išimtis ir Lietuva. Lietuvių ištikimybę ir atsidavimą savo tautai liudija daugybė mūsų šalies autorių bei istorija spėję tapti jų kūriniai. Vienas puikiausių pavyzdžių - poetas Bernardas Brazdžionis. Šis XX amžiaus rašytojas Antrojo pasaulinio karo metu kūrė lietuvių tautiškumą žadinančius eilėraščius, tokius kaip „Laisvės paukštis“ ir „Aš čia gyva“.
Savo kūriniuose jis palietė skaudžias Lietuvai temas ir skatino jos gyventojus pabusti, prisikelti ir išsilaisvinti iš priespaudos. Eilėraščių rinkinyje „Šaukiu aš tautą“ puikiai matyti autoriaus nepasitenkinimas sovietų priespauda bei noras iš jos išsivaduoti. Rinkinys išleistas 1941-aisiais metais ir būtent tuo metu lietuviams labiausiai reikėjo, jog kažkas šiek tiek pastūmėtų juos pasipriešinti okupantams, kad kažkas pažadintų jų, kaip Lietuvos piliečių, savimonę. Šie kūriniai atskleidžia, kiek daug iš tiesų mūsų tautai padėjo B. Brazdžionis karo laikotarpiu.
Šis autorius didelę savo gyvenimo dalį paskyrė šviesti Lietuvai, dėstydamas lietuvių kalbą įvairiose kursuose bei mokyklose, ir net pasitraukęs į Ameriką jis niekada nenustojo kurti Lietuvos tautiškumą skatinančių eilėraščių, kurių mūsų šaliai trūko tarsi oro. Būtent dėl šių priežasčių daugelis mini jo vardą kaip Lietuvos didvyrio, dirbusio savo šaliai net gyvenant JAV ir nepamiršusio sovietinės okupacijos laikotarpio problemų.
Kitas didvyriškumo pavyzdys būtų Ona Šimaitė. Šiomis dienomis, iš naujo skambant Holokausto Lietuvoje temai, kaip niekad aktualu atsiminti tokias asmenybes. Ši moteris vokiečių okupacijos laikotarpiu padėjo Vilniaus gete gyvenusiems žydams. Rizikuodama savo gyvybe, ji nelegaliai į getą nešė maistą, vaistus, laiškus, taip pat padėdavo slapstytis iš ten ištrūkusiems belaisviams. Po karo O. Šimaitė apsigyveno Prancūzijoje, kur ji tapo tarsi neoficialia Lietuvos ambasadore: perduodavo knygas Amerikos, Prancūzijos ir Izraelio bibliotekoms, siuntė naują literatūrą, žurnalus Vilniaus universiteto ir Valstybinei respublikinei bibliotekoms. Šios dvi asmenybės yra puikiausi pavyzdžiai tikrojo, besąlygiško didvyriškumo, kurio visuomet taip trūksta šiuolaikinėje visuomenėje.
Daugelis žmonių yra žinomi ne tiek dėl aukojimosi savo šaliai sunkiu metu, kiek dėl bendrų humanistinių vertybių. Paimkime dar vieną Lietuvos rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą, žmogų, kuris buvo žinomas ne tik dėl savo literatūros kūrinių, bet ir dėl aktyvios veiklos, dosnaus būdo, tolerantiškumo ir pagalbos kitiems. Šis rašytojas - mylimiausias savo meto žmogus, paaukojęs visą gyvenimą tam, kad padėtų kitiems, be išimties, nesvarbu, tai lietuvis ar kitatautis, vargšas ar pasiturintis - visi jo akyse buvo lygiaverčiai. Tikriausiai nebuvo nei vieno žmogaus, kuris būtų turėjęs pagrindą jo nemėgti. Savo kasdieniu darbu, atsidavimu Lietuvos žmonėms ir kultūrai jis rodė pavyzdį ir buvo tikras autoritetas.
XX amžius baigėsi ir laikui bėgant toks patriotiškas požiūris tapo vis nepopuliaresnis. Žinoma, daugelis sutinka, jog aukotis dėl savo valstybės yra tikrai didvyriška, tačiau, nepaisant to, kasmet atsiranda vis daugiau prieštaraujančiųjų šiai idėjai. Bet jei ne dėl šalies, tuomet dėl ko turėtų aukotis šiandienos didvyris? Manu, tikrieji šių dienų didvyriai yra savanoriai.
Tikriausiai nėra kilnesnių žmonių, nei tie, kurie nesitikėdami jokio atlygio dirba dėl geresnės visuomenės ir šviesesnio rytojaus. Ar tai būtų aplinkos tvarkymas, ar pagalba savimi pasirūpinti negalintiems žmonėms, ar darbas kokioje nors prieglaudoje. Savanorystė yra pats puikiausiais šių laikų didvyriškumo pavyzdys. Kai kurie žmonės savo jėgas paskiria savanoriaudami muziejuose, Pavyzdžiui, Klaipėdoje yra pelno nesiekianti organizacija „Memel Nord“. Joje savanoriaujantys žmonės sutvarkė apleistą Antrojo pasaulinio karo vokiečių priešlėktuvinę bateriją Giruliuose, įkūrė nemokamą muziejų, ir iki pat šiol kiekvieną savaitgalį veda nemokamas ekskursijas visiems, kam tai įdomu. Būtent toks pasiaukojimas dėl kultūros, dėl švietimo, dėl kitų žmonių be jokių savanaudiškų priežasčių ir yra pats didvyriškiausias poelgis.
Taigi, tikriausiai neatsiras prieštaraujančių, kai didvyriais bus vadinami žmonės, kurie aukojasi dėl kitų. Tie, kuriems nesvarbi tautybė ar socialinė žmonių padėtis.Tie, kurie daro tai, kas reikalinga konkrečiu gyvenamuoju laikotarpiu. Būtent tokių dėl kitų gerovės atsidavusių didvyrių reikia šiandienos Lietuvai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas –42 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.