Bet prašau – gelbėkim ne skęstantį alkoholiką. Gelbėkim tuos, kurie dar plaukia arba mokosi plaukti. O visų pirma tuos, kurie patys prašosi pamėtėti gelbėjimosi ratą.

Visa tai nutiko ir man: gelbėjamas grimzdau vis giliau į alkoholizmą, kartu skendo mano gelbėtojai ir tik tamsiausios gelmės akivaizdoje sukaupiau jėgas paprašyti pagalbos.

„Aš geriu nedaug. Tik savaitgaliais ir per šventes. Na, dar šiaip su draugais ir per atostogas. Turiu darbą. Kartais noriu atsipalaiduoti, pasilinksminti arba užsimiršti. Girtas lyg ir nevairuoju. Na, nebent tik porą bokalų išgėręs – juk nedaug. Kartais neprisimenu, kas buvo vakar. Parūkau žolės ar dar ko... Juk visi taip daro! O kai darbe ar šeimoje prispaudžia stresas ir rūpesčiai – nelaukiu kol prasidės nemiga, geriu raminamuosius ar antidepresantus. Kam man kankintis? Ir daktaras taip sakė – išrašė receptą ir problemų sumažėjo... Bet kuo čia dėti vaistai? Juk kalbam apie alkoholį. Na, galiausiai alus ir brendis man tiesiog labai skanu. Tai koks aš alkoholikas!?

Tai – tipiškos frazės, teigiamos sau ir kitiems, siekiant įrodyti, kad jokių problemų nėra, viliantis, kad jų niekada ir nebus...

Alkoholikas geria ne todėl, kad jam skanu. Alkoholikui skonis svarbumą prarado prieš daugybę laiko, galbūt dar tada, kai jis pirmą kartą padarė pachmielą ir apsidžiaugė radęs naują būdą pataisyti sveikatą.

Įsivaizduokime tokią situaciją, visiškai nesusijusią su alkoholiu. Nubundate ryte visai neišsimiegojęs, vis dar pavargęs po vakarykščių darbų, o galva taip plyšta ir spengia, kad regis ją kas būtų suspaudęs geležinėmis rėplėmis. Nepajėgiate atsikelti iš lovos. Vienintelis būdas šiandien išeiti į darbą – vaistai nuo skausmo. Bet namuose yra tik siaubingai bjaurių neskanių tablečių, kurių dėl tam tikrų aplinkybių jūs negalite nuryti (tarkim, kad jums stomatitas ar dar kas). Tabletę tenka kramtyti ir palengva sučiulpti. Bet ji tokia siaubingai rūgšti ir aitri, kad greitai pasigailite apskritai ją įsidėjęs į burną. Nuo rūgštumo ašaroja akys, galva dar labiau tvinksi, pradeda pykinti. Stipriai užsimerkiate ir kantriai laukiate, kol prašvis akyse.

Po 5 minučių viskas staiga nurimsta – rūgštumas gerklėje atlėgsta, kaktą užplūsta šiluma ir jaučiate, kaip tos geležinės replės paleidžia jūsų smilkinius. Skausmas praeina. Giliai įkvepiate ir plačiai atsimerkiate: dabar jau galite keltis ir eiti į darbą.

Pažįstamas jausmas? Sveikinu – jūs greičiausiai turite priklausomybės sindromą. Kitą kartą tokioje situacijoje pirmiausia prisiminsite, kad yra būdas per 5 minutes neva išsivaduoti iš kančios. Nesvarbu, kad pats būdas gana bjaurus. Nesvarbu, kad galvos skausmas ateina iš daug toliau ir atneša visai kitokią žinią.

Priklausomybė nesusiformuoja per naktį. Nesusiformuoja per metus. Nesusiformuoja per penkerius... Tai galinga progresuojanti liga su išmaniausiais neigimo ir savidestrukcijos mechanizmais. Mano manymu, egzistuoja tokios šios ligos stadijos, iš kurių kelio į blaivybę nebėra. Tuose paskutiniuose alkoholinių psichozių ir dezorientacijos etapuose tikrai reikėtų kalbėti apie priverstinį asmens izoliavimą ir priverstinį „gydymą“, kuomet kyla grėsmė ne tik jo paties ar aplinkinių sveikatai ir saugumui, bet žmogaus gerovei apskritai. Ir tuo turėtų užsiimti tikrai ne poliklinikų psichiatrai.

Tačiau ilguose kelio į priklausomybę etapuose įmanomos įvairios intervencijos, galinčios pristabdyti ligos eigą. Tie, kurie garsiausiai smerkia „tuos prasigėrusius, išgeriamo alkoholio kiekio nesugebančius kontroliuoti degradus“ dažniausiai tai daro asmeninio ego paliesti, nes patys jau turi polinkį į probleminį vartojimą. Ir greičiausiai supyks, skaitydami šiuos žodžius. Pažįstama situacija? Vėlgi sveikinu – įrodinėdami, kad neturime problemų, įrodome, kad greičiausiai jų turime. Pykite kiek norite, bet nepageidaujamos būsenos pakeitimas cheminiu būdu pasaulio tvarkos iki šiol dar nepakeitė.

Tad pradėkime apie jas kalbėti vieni su kitais, nes visai nesvarbu, kad alkoholikas tik pats paskutinis „sužino“, kad jis yra alkoholikas (ir tai tik finišo tiesiojoje). Labai svarbu, kad kritinė visuomenės masė nebūtų akla ir pikta priklausomybės nuo psichiką veikiančių medžiagų atžvilgiu: nuo pirmos priklausomybės ligos vystymosi stotelės iki paskutinės.

Netoleruokime neatsakingo ir bereikalingo (nors ir legalių) psichiką veikiančių medžiagų vartojimo. Nemaitinkime ligos grasinimais ir tikėjimu paskutiniaisiais pažadais! Nes vienintelis gelbėjamo priklausomo asmens tikslas yra apgauti gelbėtoją ir nuo jo pabėgti gilyn į savo priklausomybę: kompiuteriui, seksui, destruktyviems santykiams, apsipirkinėjimams, melsvoms raminančioms tabletėms, alkoholiui ar narkotikams.

Todėl prašau – gelbėkime ne skęstančius alkoholikus. Gelbėkime vis dar plaukiojančius. Mūsų visuomenė yra stipri tiek, kiek stipri yra jos silpniausia grandis.

Per didžiausias kančias išplaukęs ir nebevartodamas jokių psichiką veikiančių medžiagų, šiandien aš turiu puikų darbą, šeimą, draugų, svajonių, sutvirtėjusią sveikatą, sielos ramybę ir dėkingumą. Gyvenu atsakingą gyvenimą, kurį renkuosi sąmoningai. Apie mano priklausomybės problemas žino didžioji dalis mane supančių žmonių. Ir man ne gėda! Priešingai – aš didžiuojuosi savimi.

Nors neturiu blaivybės draudimo visam likusiam gyvenimui, esu pasiruošęs mokėti už savo veiksmus ir pasirinkimus. Nes tai, kas nieko nekainuoja – nieko ir neverta.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: