Leidausi kone prievartaujama (nors ir kaip keistai skamba), pataikavau, nuolaidžiavau... Taip buvau išauklėta, taip mama man kalbėdavo – pakentėk, palakstys ir sugrįš. Visi vyrai taip... Dar prie visos šios neištikimybės puokštės pridėsiu aitrų kvapą – smurtą. Taip, 24-erius santuokos metus (gal porą pirmų atmeskim). Paklausit, kas mane laikė? Nežinau... Tuomet galvojau – meilė, pareiga, gyvenimas dėl vaikų, ką žmonės pagalvos... ( pinigai jokio vaidmens nevaidino, nes gyvenome pakankamai kukliai).

Esu pakankamai simpatiška moteris ir vyrų dėmesio tikrai netrūko, komplimentų – taip pat. Bet man reikėjo kažko daugiau, kad kažkas mane išklausytų, patartų, priglaustų... Aš norėjau pasijusti TIKRA moterimi. Kai labai nori – gauni (Dievas atsiuntė, nors taip teigti – nuodėmė).

Tas žmogus daug metų buvo greta, bet vieną dieną visas gyvenimas apsisuko, trenkė elektra ar dar kažkas... Žmogus, žinoma, vedęs, aš tą žinau ir būdama blaivaus proto tampu meiluže, palieku vyrą, savo užgyventą turtą, pasiimu savo daiktus ir išeinu... į niekur. Nuomojamas butas ir ne vienas, samtis, lėkštė ir t.t., kai tau daugiau nei 40 m., ir dar mano mylimo žmogaus žodžiai – „Tu tai darai dėl savęs“.

Ir padariau, savo pačios gerovei ir karčiai realybei. Kvaila meiluže būti nenorėjau, protinga – nemokėjau, bet privalėjau išmokti. Aš labai norėjau, tikėjausi kažkada pakeisti meilužės statusą, bet... 10 metų – pakankamas daug laiko situacijai pakeisti, bet kai niekas nesikeičia, reikia kažką daryti. Pradėjau naršyti pažinčių portaluose, ieškoti ir net viename pasimatyme buvau, kad tik kažką pakeisčiau. Bet kad tik ne vedęs, tik laisvas būtų... Gana meilužių.

Ir gal čia mano karma – senas draugas po ilgo nesimatymo taip užvaldė mano protą ir jausmus, kad pamiršusi visus savo nusistatymus, pasinėriau į jausmų pasaulį. Puikiai žinau, kad jis turi šeimą, tos šeimos aš nenoriu išardyti. Bet aš jį nuoširdžiai myliu ir stengiuosi nepakenkti jo šeimai. Prievarta nieko nepasieksi, o kiekvienas atsakingas už savo veiksmus.

Dabar aš džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena šypsena, kiekvienu pasimatymu ir net mėnulio pilnatimi. Gyvenimas tam ir skirtas, kad gyventum, nebūtinai teisingai. O kur slypi tiesa? Mumyse. Jei gyvenimas teikia jums pirmenybę būti meiluže, niekuomet nekritikuokite jo žmonos, niekuomet nesistenkite būti pirmoje vietoje. Vyras visuomet bus su ta, kurią tikrai myli, arba nuo kurios yra labai priklausomas finansiškai (jau yra ir tokių atvejų). Tai kas geriau, kentėti vyro neištikimybę, ar pačiai mėgautis ja?

Visiems linkiu gyventi darnoje, santuokoje, be meilužių, be pykčių ir įžeidinėjimų. Aš su pavydu, ir kartu su su pagarba žiūriu į tas gražias poras senolių, kurie vienas kitą prilaiko drebančiomis rankomis, bet užgrūdintomis širdimis. Pagarba jiems ir siekiamybė mums.Gaila, aš to neturėsiu, bet viliuosi, kad mano vaikai, mano anūkai, meilužio šeima turės. Juokinga, neįtikėtina? Aš išmokau džiaugtis mažais džiaugsmais, žinodama, kad didesnis džiaugsmas tenka kitiems. Aš nejaučiu jokios kaltės, o Jūs ar išdrįsite kaltinti mane?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Mano sesuo turi kelis meilužius, kurie turi šeimą, vaikų... Ir ji, tai žinodama, vis tiek su jais susitikinėja, nors ne kartą jos klausiau, kaip ji jaučiasi, ardydama šeimas. Tada iš karto atrėžia, kad ji nieko blogo nedaro ir ji neardo šeimų, esą jei tie vyrukai nenorėtų, nesusitiktų su ja“, – yra pasakojusi DELFI skaitytoja. Tai – tik viena skaudi istorija, kai vyras ar moteris nepaisė santuokos pasižadėjimų. Vis dėlto, teisti paprasčiausia. Ne kartą DELFI rašė ir apie tai, kai meilužėmis moterys tapo to nė nežinodamos.

Viena DELFI skaitytoja yra rašiusi apie tai, kai tik po daugiau nei metų sužinojo, kad jos mylimasi turu šeimą.

„Tą dieną ir prasidėjo pasaka, buvo gera, nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien, viskas buvo idealu, aš buvau kaip ant sparnų. Kartą jis žiūrėjo į mane susinervinęs kažko, su ašarom akyse pasakė: „Velnias, aš tave įsimylėjau“. Tada aš nesupratau, kodėl jis taip nervinosi. Bet praėjus daugiau nei metams aš sužinojau, kad jis turi žmoną ir vaiką“, – pasakojo ji.

Prašome Jūsų pasidalyti mintimis šia skaudžia, bet amžina tema – ar tikrai kaltas tik žmogus, atsiradęs tuomet, kai kitas jau buvo sukūręs santykius? O gal būna istorijų, kai meilužė ar meilužis parodo, kad santykiai buvę tik saviapgaulė? Padiskutuokime – ar reikia kaltinti meilužę ar meilužį, kai santuokos įžadus davę vyras ir žmona? Gal taip – paprasčiausia, bet ne teisingiausia?

Įdomiausios istorijos ar nuomonės autorių apdovanosime – jam atiteks pusės metų pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Konkurse galite dalyvauti čia arba rašydami el.p. pilieciai@delfi.lt.