Didžiausia problema tampa alkoholis: jis žlugdo kaimą, žlugdo žmones. Provincijoje dar ir dabar yra normalu, jeigu už pagalbą kaimynui ar pažįstamam su tavimi atsiskaitoma alkoholiu, nors tai buvo atsiskaitymo būdas, naudojamas prieš kelis dešimtmečius. Provincija yra lygiai tokia pat „atsilikusi“ kaip ir anksčiau. Mano akimis, šių dienų kaimas yra „prasigėręs“ ir dėl to jame pradeda dėtis keisčiausi dalykai.
Tikrai negaliu teigti, kad toks yra visas Lietuvos kaimo gyvenimas. Kitokie žmonės yra tie, kurie atsikelia į provinciją gyventi iš miesto. Jų mąstymas ir požiūris į gyvenimą kitoks, jiems reikia ne tik linksmybių, jie siekia ko nors daugiau. Todėl dažniausiai „girtas kaimas“ yra tie, kurie gimė ir augo provincijoje.
Mano šeima yra tarsi gyvas pavyzdys. Aš su sese ir tėvais jau beveik aštuonerius metus gyvenu kaime. Atsikėlėme čia gyventi iš miesto mirus seneliams. Aplink mus gyvena beveik visi tie, kurie geria kasdien. Yra tik viena kita sveiko proto turinti šeima... O geria kaimo gyventojai tik todėl, kad niekur nedirba ir gauna pašalpas. Diena, kai gaunamos pašalpos, yra jų rojus. Tada kaimas sujuda ir prasideda parduotuvės šturmas. Iš tiesų yra taip, kad prireikus rimtos pagalbos ar vyriškos jėgos, nėra nieko, kas galėtų padėti. Netgi aš jaučiuosi fiziškai stipresnė, negu kaimo vyrai, kurie vos sugeba pastovėti vietoje ar grįžti iš parduotuvės su buteliu. O jeigu sunku eiti namo – ne bėda, gali miegoti tiesiai prie parduotuvės durų. Anksčiau žmonės ją dar vadino parduotuve, dabar ji turi naują pavadinimą – baras.
Taigi, mano nuomone, provincijos realijos yra skaudžios dėl čia gyvenančių asmenų prigimties. Todėl žmonės, kurie čia atsikėlė iš miesto, ieškodami ramybės, jos ieškoti priversti su žiburiu. Kaimas yra prarasto mentaliteto ir apkalbų šaltinis. Jeigu geria Petras, taip pat gers ir jo kaimynas Jonas, nes pašalpų juk reikia jiems, o ne kokiam nors pirmakursiui studentui, ką tik palikusiam savo šeimą ir gyvenančiam atskirai. Čia visą gyvenimą gėrusi „boba“ gali apkalbėti net ant tavo senelių kapų padėtą naujovišką žvakutę.
Mano nuomone, laimė yra tai, kad vis daugiau miesto žmonių keliasi į kaimus, galbūt taip galėsime keisti požiūrį į kaimą ir norėti čia būti. Galbūt visi mano žodžiai skamba per žiauriai ir nesąmoningai, bet švelniau visko papasakoti nemoku. Tad, amigos, ateityje savo vaikų nenorėčiau pažindinti su kaimynais...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.
Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.
Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.
Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.