Kalbant apie santykius, aš tikrai prieštarauju pozicijai, kaip dabar populiaru sakyt, „priimk mane toks, koks esu“. Netinku aš, arba netinka man, nededu jokių pastangų, o ieškau toliau, kol rasiu tą tinkama partnerį. Bet taip ir vieno gyvenimo maža gali būt tokiom paieškom, čia tas pats, kaip ieškoti kažkada seniai paslėpto lobio, kurio galbūt net nebėra. Santykius suvokiu kaip darbą. Tai savotiškas darbas, kurį turi dirbti abu, tam, kad po to saldūs darbo vaisiai būtų.

Kaip bebūtų gaila, dabartinėje, materialistiškoje visuomenėje pirmiausiai žiūrima į save, ieškoma naudos ir patogumo sau. Todėl ir griūva santykiai, nes vis turim viltį gyventi gerai ir be pastangų. Žmonės keičiasi, bet situacijos lieka. Ne išimtis ir aš – per savo 30 metų patyriau vienas skyrybas ir dvejas vestuves. Taip, taip, kažko, matyt, nemokėjau, nes vieno kalto nėra. Sutinku. Bet išėjau rami, nes padariau viską, ką galėjau, o vienos manęs buvo per mažai.

Noriu pasidalinti patirtimi. Noriu, kad vyrai žinotų, koks gyvybiškai svarbus jų dėmesys yra moters gyvenime. Aš nepradėsiu kalbėti, kokia turėtų būti ar neturėtų moteris, tam reikia paskirt ne vieną lapą popieriaus ir ne vieną tuziną minčių, manau, čia užtektų suvokimo, kad kiekvienoje moteryje turėtų būti keturios asmenybės: šeimininkės, mergaitės, karalienės ir meilužės. Tiesiog noriu vyrams pasakyti, ką pamiršo ar nežinojo. Neužtenka moters mylėti tyliai.

Taip, mylėti reikia, net, kiek žinau, Biblijoj parašyta: „vyras turi mylėti moterį, o moteris vyrą gerbti“. Meilę reikia rodyti – žodžiais, veiksmais. Nes visi tie dalykai mums tarsi patvirtinimas, kad „taip, mane myli, taip, aš esu reikalinga“. Nepakanka gėlių per šventes ar dovanų tik per progas, ar ypatingų žodžių vieną kartą per dešimtmetį, nes tiek reikėjo laukt, kol pribrendo, ar pakartot, kad niekas nepasikeitė. Žinoti kartais maža, tai reikia jausti, tai reikia išgyventi. Aha, dabar sakysit, visos jūs tokios, materialistės, jums tik dovanos galvoj. Oi ne, aš ne apie piniginę išraišką kalbu.

Kiekvieno vyro galimybės skirtingos, ir kiekviena to vyro moteris tai žino. Ar mylimasis padovanos vieną žiedą ar šimtą, jausim tą patį, galvoj pliusas „užsidės“ tik vienas – ne daugiau ir ne mažiau, ir net ne didesnis. Aišku, negali nieko sakyti, visokių yra, kitom 100 žiedų reikia, kad visas feisbukas aikčiotų, kaip jai pasisekė. Bet ar jai ne pasisekė?

Kodėl šeimoje vyras nebemato prasmės moters kviestis į pasimatymus? Ar čia galioja tas, na, tas dėsnis – „taigi vis tiek jau mano, kam čia stengtis“? Mielieji, stengtis reikia, nes niekada nežinai, kada į nugarą pradės alsuot konkurentas. Ir tai galioja abiem pusėms – juk tiek nedaug reikia: pasikviesti kažkur vakarienės ar išgert puodelį kavos, sėdint ant suoliuko Gedimino kalno papėdėje. Kodėl pamirštami tokie paprasti ir smagūs dalykai? Juk jie duoda santykiams impulsą ir nudažo juos kitomis spalvom.

O kur mažos mielos smulkmenos kartkartėmis, ir, svarbiausia, be progos... Ar mylimo autoriaus knyga, ar kvepalų buteliukas... Laisvė improvizacijoms, kas geriau nei jūs pažįstat savo damą? Ar jūs bent įsivaizduojat, kokius suteiktumėt mums sparnus? Jeigu jūs tik žinotumėt...

Žodžiai? Kur bėgant metams pametami jie? O kai kurie gal jų niekada ir neturėjo. Vieša paslaptis, kad moterys labiausiai myli ausimis. Na taip, jūs – akimis, o mes – ausimis, tokį pasaulį kažkas sutvėrė. Nepradėsiu minėti, ką čia ir kaip galima pasakyt. Manau, tai kiekvienas turi rasti širdyje. Tik baisu darosi, kai žinai, kad gražius žodžius lengviau pasakyt svetimai... O kam čia savai, juk ji sava. Ji – vietoj, kam vargintis dėl to, kas ir taip mano. O po to mes stebimės, kad vis labiau būti neištikimomis linksta ir moterys... O kodėl gi ne, kai svetimas sako ir daro tai, ką turėtų daryti savas.

Kodėl turim susikūrę tokią iliuziją, kad kažkur bus geriau? Ne, geriau nebus... Ta svetima vėl taps sava... Ir vėl viskas nuo pradžių. Ir, atrodo, viskas – beprasmybė, kam ieškoti kažkur, jeigu gali tai daryti čia, savo šeimoje. To kiekvienam ir linkiu: kurstyti savo šeimos židinį visomis prasmėmis, kol jis dar neužgeso ir nebėra kelio atgal. Reikia matyti savo moterį atmerktomis akimis ir leisti jai jaustis karaliene. Bet tam pačiam pirmiausia reiktų būt karaliumi... Nes tik karaliai tai sugeba.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame pasidalinti mintimis! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: