Gyvenu mūsų šaly be tėvų (na taip, bet, deja, juk ne mes renkamės tėvus). 21-erių tapau mama, bet vieniša. Kaip taip išėjo? Galiu šiek tiek papasakoti. Gyvenau savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą nuo pilnametystės, mokykloje pasiekdavau vienus geriausių rezultatų, be to, visąlaik dirbau. Mano karjera prasidėjo nuo kasininkės iki padavėjos darbų, žinoma, laikinai – kol baigiau mylimą informacinių technologijų specialybę.
Vieną didžiausių gyvenime pagrindų (nuosavą stogą virš galvos) irgi turėjau. Iki pilnos laimės buvo likęs tik tinkamo žmogučio atsiradimas, o kadangi dėmesio iš vyrų pusės man niekada netrūkdavo, jis atsirado. Po apytiksliai 1 metų draugystės sužinojome, kad tapsime tėvais, žinoma, tą akimirką laimingi buvome abu, deja, laikinai. Vaikinui buvo 24-eri metai ir tapęs tėvu jis tiesiog „suprato“, kad tam dar yra per jaunas (dažnai girdimos frazės)... O aš visuomet buvau iš tų, kurios be galo myli vaikus, tad sprendimą (dėl kurio niekad nesigailėjau) auginti viena priėmiau nedvejodama.
Vaikinui leidau visiškai atsitraukti nuo bet kokių rūpesčių ar įsipareigojimų (nuo to laiko visiškai nebendraujame), valstybei ant kupros irgi neatsisėdau. Jūsų žiniai, sėkmingai išėjau motinystės atostogų. Kaip man sekėsi? Buvo visaip, buvo visko – juk aš viena ir bejėgis kūdikis, reikalaujantis visiško dėmesio, rūpesčio, atsidavimo ir t.t. Bet kažkaip su nauja gyvenimo pareiga/iššūkiu susidorojau.
Sūnui šiuo metu 6 metai – gimė sveikas, yra draugiškas ir simpatiškas berniukas, o aš visuomet stengiausi, kad jam nieko netrūktų ir jis turėtų viską, kas geriausia. Iki šiol visiškai jį aprūpinu gražiais rūbeliais, sočiu bei skaniu maistu ir netgi leidžiu į būrelius (jau nebekalbu apie kasdien suteikiamą meilę ir rūpestį). Besidžiaugiant gyvenimu ir kone kiekviena jo akimirka, net ir su vaikeliu rasti širdies draugą man taip pat nebuvo sunku. Tai su pažįstamų rate, tai per internetą sutiktais vyrais iki šio laiko turėjau tris rimtas (po kelerius metus) draugystes. Vis galvojau, kokie būtų tie dalykai, su kuriais niekuomet nesusitaikyčiau būdama poroje, o jie tokie: smurtas, narkotikai ir alkoholis. Viena draugystė baigėsi dėl labai dažno alkoholio vartojimo (iš vaikino pusės), kita – dėl smurto. Sūnaus atmintyje yra likusios dvi paskutinės, tai ta antroji – dėl smurto, ir trečioji, kuri baigėsi visai neseniai, bet būtent apie ją norėčiau papasakoti šiek tiek plačiau...
Po antros draugystės, visiškai atsigavę ir vėlgi pripratę prie gyvenimo dviese sulaukėm netikėto (bet giliai širdyje laukto) žmogaus, kuris įžengė kaip idealus tėtis ir puikus kandidatas į mano būsimo vyro statusą. Jam 33 metai, mūsų draugystės pradžia buvo ypatingai graži, o mano sūnus pamilo jį taip pat labai greitai, pastebėjau tarp jų tokį ryšį, kokio iš tikro nesitikėjau. Na, viskas tiesiog ėjo kaip iš pypkės, deja, turėjo vieną didelį minusą. Mus skyrė beveik 300 km atstumas ir galėdavome matytis tik savaitgaliais. Buvo visaip – dažniausiai jis atvykdavo pas mus, rečiau – mes pas jį, bet laikas, praleistas kartu, buvo idealus (na, žinoma, su tokiais susitikimais, nematant kasdienių rūpesčių ir tempo, matantis tik laisvu laiku, jis kitoks būti ir negalėjo). Tas matymosi laikas pamažu ilgėjo pasiėmus man ar jam atostogas ir pan.
O dabar kita istorijos dalis – kaip aš tapau antrą kartą nėščia. Turbūt čia atsakymo net nereikia... Kadangi tie santykiai buvo idealūs (ne vien mano akimis), pasiryžome pasilikti tą vaikiuką... Ar gyvenime norėjau tapti antrą kartą mama? Taip, be jokios abejonės, bet jei paklaustumėte, ar norėčiau viena augint du vaikelius, atsakymas būtų visai kitoks. Kai buvo priiminėjamas sprendimas, ar išsaugoti naujai užsimezgusią gyvybę, didelių klaustukų nebuvo, juk niekas negalėjo net pagalvoti, kaip viskas pakryps...
O pakrypo viskas taip: atsikraustėme į jo gimtąjį miestą, kur nieko nepažinojome/nepažįstame, pradėjome gyventi kartu, ateityje planavome santuoką, lyg ir viskas buvo gerai iki pirmo pykčio (nebuvo jų daug, visus suskaičiuoti užtektų ant rankų pirštų), bet, deja, likus keliems mėnesiams iki gimdymo išgirdau tai, ko mažiausiai iš jo tikėjausi. „Aš vis dėlto pagalvojau ir nusprendžiau, kad nebenoriu su jumis kurti šeimos.“ Žinoma, per pastaruosius kelerius metus tai – vieni skaudžiausių mano išgirstų žodžių ir apie savo dabartinę moralinę būseną gal geriau patylėsiu... Kuo jis grindžia savo sprendimą? „Jei neturėtum pirmojo vaiko, gal viskas būtų kitaip; šeimyninį gyvenimą su vaikais įsivaizdavau kitaip; vis dėlto kam man auginti svetimą vaiką, aš galiu rasti merginą ir be vaiko; ir apskritai, mes negalėjome nė karto susipykti, tai jau vos ne mirtina santykių klaida+ženklas, kad nebegalima ir nebereikia tęsti tokių santykių; nebematau mūsų bendros ateities ir pan.“
Ima pyktis, nes juk nuo pat pradžių jis puikiai žinojo, kad turiu vaiką ir kokiomis aplinkybėmis jį auginu, tas apgaulingas ryšys tarp jo ir mano sūnaus, pasirodo, (pats taip sakė) tebuvo jo bandymas man įsiteikti ir pasirodyti, koks jis gali būti geras... Ką jis mąsto dėl šiuo metu manyje esančio savo kūdikio? Jis yra įsitikinęs, kad 100-150 eurų savanoriški alimentai – būtent tai, ko man trūks/pakaks vienai išauginant ir antrą vaikiuką. Sprendimas kategoriškas ir jokiais būdais jis neplanuoja jo pakeisti.
Mano istorija eina į pabaigą. Šiuo metu gyvenu svetimame mieste, dviese (kol kas, juk po mėnesio mums gims naujas šeimos narys, tuomet būsim trise). Labiausiai liūdžiu dėl kelių dalykų: 1. Artėjantis gimdymas, o aš čia viena su mažamečiu (kurio tikrai dar savarankiškai ilgam nepalikčiau namie, net važiuodama į ligoninę)... bei 2. Ar susitvarkysiu, ar atrasiu jėgų ir pajėgsiu atsikelti po tokių gyvenimo smūgių? Vaikas palaiko, pažada padėti, kuo galės, sako, kad kaip nors susitvarkysim, bet artėjant šventėms, vakar prieš miegą išgirdau iš jo tokius žodžius: „Mamyte, surask mums gerą tėtį, kuris mus mylėtų ir būtų geras – juk su juo gal bus lengviau?“. Tą akimirką man pritrūko žodžių ir neberadau, ką atsakyti...
Šventės, vis stengiuosi visur atrasti pozityvumo (eglutė papuošta, pro langus šviečia saulė)... Bepuošiant eglutę svarsčiau – o kokia geriausia ir prasmingiausia mano gauta dovana? Ilgai atsakymo ieškot nereikėjo... Taip, prisiminus tą akimirką, kai paėmiau į glėbį savo stebuklėlį pirmas jo gyvenimo minutes, nedvejodama supratau, kad tas šalia esantis angeliukas ir yra mano geriausia ir prasmingiausia gyvenimo/likimo gauta dovana. O kaip bus su antruoju? Aš jau nebekalbu apie tėčio/vyro radimą, kas šiais laikais norės kurti šeimą su mergina, auginančia du vaikus nuo skirtingų vyrų? Ko gero, tai atsakymas į sūnaus pateiktą tą patį graudžiai juokingą prašymą/norą, tai toks noras, kuriam, matyt, išsipildyti nevalia...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti moteriai? Papasakoti panašią savo patirtį? Kviečiame pasidalinti mintimis! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: