Viešojoje erdvėje nuomonę dėl pastarojo įvykio pareiškė ne vienas politikas, politikos apžvalgininkas ir žurnalistas. Pareigūnų vardu pasisakė ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas Vladimiras Banel, išreiškęs palaikymą rezultatyviai dirbančiam ministrui S. Skverneliui visų pareigūnų vardu. Profesinių sąjungų vadovas išvardija ministro nuopelnus valstybės tarnybai ir Vidaus reikalų sistemai. Pagrindinis jų – Vidaus reikalų sistemos pertvarkos, siekiant sutaupyti lėšų iš vidinių resursų. Įvykdžius pertvarkas statutiniai pareigūnai būtų tinkamai apmokyti, aprengti, apginkluoti ir pradėtų oriai gyventi gaudami didesnį atlyginimą. Neabejotinai kilnūs tikslai, kuriems sunku nepritarti. Tačiau mano įsitikinimu, ne visi pareigūnai prisijungtų prie V. Banel išsakyto visuotinio pareigūnų palaikymo ministrui, ir nors labai norėčiau būti „savo“ ministro palaikymo komandoje, tačiau turiu keletą abejonių.
Šis Vidaus reikalų ministras yra arti pareigūnų. Jis bendrauja su kiekvienu – rezonansinių įvykių proga visi pareigūnai į tarnybinio pašto dėžutes gauna motyvuojančius ir jautrius laiškus ministro vardu. Laišką pareigūnams po pasieniečio šūvio į kontrabandininką skaitė ne tik pareigūnai. Dar nespėta pamiršti ir pirmo karto, kai charizmatiškasis lyderis metė pirštinę sistemai pasiūlęs Seimo pirmininkei pasirūpinti apsauga nuo nusikalbėjimo, o štai žmones vėl sužavi ministro drąsa – paprieštarauta net pačiai Prezidentei, teigusiai, kad pasieniečio panaudotos priemonės buvo perteklinės. Tuomet ministras įvardijo visų problemų esmę, iki šiol kartojamą leitmotyvu – menkas Vidaus reikalų sistemos finansavimas.
Problemą nuspręsta įveikti reorganizacijos keliu – ieškant ir optimizuojant vidinius resursus. Apie šias pertvarkas ne kartą kalbėta, viena iš jos dalių – Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės naikinimas – sulaukė neigiamo Prezidentės vertinimo. Bet sistemoje vyksta ir tokie pokyčiai, kurie neatkreipia politikų ar žiniasklaidos dėmesio, tačiau stipriai paliečia sistemoje dirbančių pareigūnų tarnybą. Vienas iš jų – šiuo metu statutiniais esančių pareigūnų „išstatutinimas“, kurių pareigybės aprašymas neatitinka naujajame Vidaus tarnybos statute, įsigaliosiančiame 2016 sausio 1 dieną, įtvirtintos statutinio pareigūno sąvokos.
Šių sistemos viduje rezonansiniais tapusių įvykių proga esame gavę jaudinantį ministro laišką. Kiekvieną antpečių netenkantį buhalterį, raštinės vedėją, aptarnaujančio skyriaus darbuotoją ar VR sistemai priklausančių mokymo įstaigų pedagogą ministras įtikinėjo esant nepaprastai svarbų ir reikalingą, kiekvieno „išsatutinamojo“ atvejį žadėta vertinti individualiai, kad iš tarnybų neišeitų, pasak ministro, perspektyvūs darbuotojai – buhalteriai, raštininkai ar dėstytojai. Ministro teigimu „visi kartu, vienose ar kitose pareigose, galime tarnauti Lietuvai“.
Žinoma, dauguma „išstatutinamųjų“, dar gandų apie „sucivilinimą“ metu apraudoję savo antpečius, tik giliai atsiduso ir pasakė „tebūnie...“. Juk vieni prieš penkiolika, kiti prieš dešimt, o dar kiti – prieš metus, davėme priesaiką Tėvynei. Ir mes sutinkame su ministru, nes ilgametė tarnyba statutinėje įstaigoje, kur tarnyba grindžiama hierarchiniu principu, išmokė mus paklusnumo įstatymui ir įsakymui. Taigi, nors nusiviliame dėl to, kad paminamas „sutarčių reikia laikytis“ principas, kuriuo stojant į vidaus tarnybą ir duodami priesaiką tikėjome, bet iš laiško matome, kad ministras mus gerbia ir teigia, kad esame reikalingi. Ir mes susitaikome su faktu, kad buvome netikri pareigūnai, tačiau galime dirbti savo darbą „paversti“ valstybės karjeros tarnautojais. Juk svarbiausia, kaip mums rašė ministras, – tarnauti Lietuvai.
Lapkričio pabaigos įvykiai aiškiai parodė ministro ir VR statutinių įstaigų vadovų vykdomų reformų būtinybę. Nustekenta policija neturi pakankamai lėšų pareigūnų mokymui ir jų kvalifikacijos kėlimui. Nenuostabu, kad per metus tik 30 šovinių iššaunančio pareigūno automatas benamiui koją peršovė tada, kai pareigūnas visai nenorėjo šauti. O lapkričio 19 d. padovanojo Lietuvai tragikomediją.
Metų bėglys Igoris Molotkovas atvėrė kompleksinius pareigūnų pasirengimo trūkumus – psichologinį, fizinį, įstatymų ir taisyklių žinojimo. Taip pat – ir tiesiog atidumo trūkumą, tai yra aplaidumą – šį trūkumą tikrai įmanoma pašalinti padidinus pareigūnams atlyginimus. Juk į sistemą dirbti ateis gabesni, protingesni, pareigingesni, stipresni fiziškai ir psichologiškai. Tačiau I. Molotkovo drama sustiprino ir kai kurias abejones dėl ministro S. Skvernelio.
Stebina tai, kad daugelį metų dirbęs statutinėje įstaigoje, kurioje tarnyba grindžiama hierarchiniu principu, ministras elgiasi kaip maištininkas. Atsistatydinimas nederintas nei su ministrą delegavusia Tvarkos ir teisingumo partija, nei su premjeru A. Butkevičiumi. O juk statutas daugelį išmoko paklusnumo taisyklėms jėgos... Tačiau į viešumą iškilusios saugumo spragos jau užmirštos – didžiausia Lietuvos problema, pasirodo, yra 2G (Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė – DELFI) ir jų ambicijos. Vidaus reikalų ministras neturi politinių ambicijų, nenori muštis smėlio dėžėje ir įteikia atsistatydinimo pareiškimą.
Savo laiške „išstatutinamiems“ pareigūnams ministras netiesiogiai juos ragino išsižadėti savęs – galimo įsižeidimo dėl pasikeičiančio tarnautojo statuso, iš šio pasikeitimo kylančių abejonių ir atmetus neigiamą patirtį susivienyti vardan Lietuvos.
Manau, atsisakęs ambicijų VR ministras galėtų pasakyti, kad bedarbystės kamuojamame Lazdijų rajone darbo dėl Lazdijų rinktinės naikinimo netenkantys administruojančių padalinių darbuotojai yra ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalas, o VRM įstaigose dirbančios buhalterės, kad ir su antpečiais, nenusipelnė paniekos vien dėl to, kad ministras konfliktuoja su Seimo pirmininke. Juk ne pačių buhalterių, o ankstesnių vadovų sprendimu šios pareigybės buvo statutinės. Norėdami dirbti Lietuvai neturėtume supriešinti savo darbuotojų – skaudu girdėti iš „kovinių padalinių“ pareigūnų folklorą apie šiltą sėdėjimą kabinete apsikabinus kavos puodelį. Juolab, iš spaudos išgirdus ministrą turint tokį patį požiūrį, nebežinai, kuo tikėti, – motyvuojančiu laišku, ar „kabinetinius“ niekinančiu sakiniu.
Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje (dar žinomame kaip „Himnas meilei“) rašė apaštalas Paulius: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.” Vis tik tikiu, kad nusivylęs status quo VR ministras nesitrauks iš politikos ir, kaip jis pats kvietė, toliau tęs darbą Tėvynės labui. O kaip įveikti asmenines nuoskaudas, įžeidimus bei ambicijas, jam galėtų patarti jo „sucivilinti“ pareigūnai. Jie tokią patirtį jau turi. Tik kažin, ar jie gali tikėti, kad ministro stoiškas gestas ir emocijos nėra tik pragmatiškas politinis žingsnis ministru besižavinčiai „liumpmenų visuomenei“, kaip ją pavadino ministras, bodėdamasis jos žema kultūra, dar labiau apžavėti. Ir artėjančius rinkimus laimėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt norite išsakyti savo nuomonę? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: