Neradę tenkinamo darbo Lietuvoje, nusprendėme vykti į užsienį. Kadangi užsienyje neturime draugų ar giminaičių, kurie galėtų mus priimti, sugalvojome kreiptis į įdarbinimo agentūrą, kuri teikia įdarbinimo paslaugas. Internete susiradome agentūrą „X“, kuri įvairiuose skelbimų portaluose pridėjusi daug skelbimų su patraukliais darbo pasiūlymais vykti į Švediją, Norvegiją, Daniją ir kitas šalis.

Žinoma, prieš nuspręsdami vykti į pokalbį su šios įdarbinimo įmonės atstovu, perskaitėme labai daug gerų ir blogų komentarų, pasikalbėjome su įmonės atstove, kuri patikino, kad visus šmeižiančių komentarų autorius paduoda į teismą ir su jais kovoja, esą jų įmonė patikima ir ilgai (apie 4 metus) dirbanti, neva blogus komentarus rašo konkurentai. Na, mes būdami jauni ir naivūs, norėdami užsidirbti, patikėjome šia agentūra ir nuvykome į pokalbį.

Atvykus mus pasitiko agentūros agentas, kuris, švelniai tariant, nustebino. Agentas buvo jaunas ir, atrodė, neseniai pradėjęs dirbti. Nustebino tai, kad jis (kaip mes manome ir turėtų elgtis įmonės atstovai) nepristatė įdarbinimo sąlygų, nesupažindino su sutartimi, jo bendravimo politika buvo maždaug tokia: „Nagi, tai klauskite, klauskite. Kas jus domina?“. Žinoma, daug ką išsiklausinėjome (klausinėjome konkrečiai apie Daniją, apie darbą, kur labiausiai norėjome vykti), tačiau agentas trečdalio klausimų neatsakė, neva jis tik pasirašinėja sutartis, o išsami informacija yra suteikiama telefonu.

Po pirmo pokalbio nepasirašėme jokių sutarčių, pasakėme, kad pagalvosime, kadangi šis agentas pasitikėjimo agentūra nekėlė. Po kelių dienų sulaukėme skambučio iš agentūros, kuri teigė, kad kaip tik atsirado laisvų darbo vietų, kurias galima rezervuoti ir reikia kuo greičiau atvykti pasirašyti sutartį, sumokėti mokestį (350 eurų), kad jie galėtų greičiau pradėti tvarkyti dokumentus ir greičiau išvyktumėme. Skambėjo puikiai, kažkodėl staiga pasidarėme patiklūs ir svajojome kuo greičiau išvykti, todėl nuvažiavome pasirašyti dokumentų ir sumokėti pinigus.

Atvykę vėl radome tą patį agentą, kuris skubėjo kuo greičiau viską pasirašyti, liepė patiems pasiskaityti sutartis, ko nors paklausus, vėl, dažniausiai, nežinojo atsakymo. Gavome dvi sutartis – mokamų ir nemokamų paslaugų. Nemokamos paslaugos – neva darbdavio paieška, gyvenamosios vietos rezervavimas, konsultavimas ir pan., o mokamos – dokumentų (ne teistumo pažyma, sveikatos pažyma, gyvenimo aprašymas, darbo sutartis) vertimas. Abi paslaugas vykdo skirtingos įmonės, dabar jau suprantame kodėl – pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, agentūros negali imti pinigų už įdarbinimą, todėl sugalvoja būdų, kaip paimti pinigus kitais būdais, šiuo atveju – dokumentų vertimais, kurie, kaip ne keista, dar ir kaip brangūs.

Sumokėjome pinigus, nusiuntėme visus reikalingus dokumentus ir laukėme atsakymo. Po kurio laiko vėl atvykome į agentūros biurą, kuriame mums buvo perduoti išversti dokumentai (reikia paminėti, kad viską galėjome išsiversti ir patys – CV padarytas viename šabloniškame CV tinklalapyje, ne teistumo pažymų šablonus, ko gero, jie ir patys turi, tereikia pakeisti vardus ir pavardes, medicininę pažymą iš gydytojų mes ir patys gavome anglų kalba...), taip pat agentas ragino pasirašyti sutartį su jų įmonės siūlomu vežėju į Daniją ir sumokėti 170 eurų, nors net nežinojome, ar gausime darbą Danijoje ir kada išvykstame.

Nesutikome mokėti tol, kol negausime raštiško darbdavio patvirtinimo, nors agentūra tikino, kad „su jumis viskas gerai ir duodame 99 procentus, kad gausite darbą“, neva greičiau mokėkite pinigus už nežinia ką. Gavome laišką, kad Danijos darbdavys mūsų nepasirinko (buvome įspėti, kad galutinį sprendimą dėl darbo priima pats darbdavys). Tačiau liko neaišku, kaip prieš tai mums buvo rezervuotos vietos, jeigu sprendimui įdarbinimo agentūra nedaro įtakos, o veikia tik kaip tarpininkė. Supratome, kad vyksta neaiškūs dalykai ir kad skaityti neigiami komentarai su analogiškomis situacijomis virsta realybe.

Kaip ir buvo tikėtina, gavome kitus pasiūlymus vykti į Jungtinę Karalystę („atsarginė“ šalis, tiesiog tikras išsigelbėjimo ratas...), sutikome vykti į kažkokią gamyklą (tiksliai patys nežinojome kur), kažką pakuoti (nežinojome net ką pakuosime). Viltys išvykti geso, tačiau buvo įdomu, kaip ši įmonė elgsis toliau. Po kiek laiko gavome laišką, kad šįkart darbdavys mus pasirinko ir kad galime važiuoti. Ir vėl buvo spaudžiama kuo greičiau susimokėti už kelionę į Jungtinę Karalystę (130 eurų). Radome pigesnių vežėjų (internete gausu į Jungtinę Karalystę vežančių bendrovių už 70 – 80 eurų).

Agentūrai pranešus, kad nevyksime su jų transportu ir paprašius duoti tikslų adresą, iš pradžių jie atsisakė tai padaryti, neva pateiks mums tikslų adresą tik tada, kai būsime pačioje JK, motyvuodami tuo, kad neva jų klientai yra pridarę agentūrai gėdos atvykdami į gyvenamąją vietą naktį. Tai mus lengvai šokiravo – tiksliai nežinojome, nei kur važiuojame, nei ką dirbsime. Pareikalavome duoti adresą prieš išvykstant. Agentūra nenoriai, bet vis dėlto sutiko duoti adresą kilus 1 dienai iki kelionės pradžios.

Gavus adresą paaiškėjo, kad dirbsime viename miestelyje, o gyvensime kitame, taip pat neaiškiai buvo surašytos darbo pradžios datos (nors turėjome išvykti lapkritį, datos buvo rašomos liepos ir rugsėjo dienomis), negavome lietuviško sutarties su darbdaviu varianto. Taip pat buvo žadėta duoti kontaktinį asmenį, kuris kuruos mus svetimoje šalyje ir kalbės lietuviškai, tačiau mums buvo duoti pačių anglų kontaktai. Trumpai tariant, nieko tiksliai nežinojome, atrodė, kad šios sutartys yra siuntinėjamos bet kam, jų net neskaitant, todėl nusprendėme daugiau neberizikuoti ir nevykti (beje, kaip tyčia, likus kelioms dienoms iki planuoto išvykimo perskaitėme analogišką mūsų situacijai straipsnį, kuriame vaikinukas, išvykęs per tą pačią agentūrą, nuvažiavęs į Jungtinę Karalystę, buvo apgyvendintas kažkokiame lūšnyne). Reikėtų paminėti ir tai, kad per visą laikotarpį agentūra nevengė nekelti telefono ragelio, o ir dokumentus atsiųsdavo 1 ar 3 val. nakties...

Šiuo metu siekiame atgauti sumokėtus pinigus, kadangi agentūra, mūsų manymu, pažeidė kelis sutarties reikalavimus, tačiau jokių žinių nesulaukiame – į el. laiškus neatsakoma, telefono taip pat niekas nekelia. Suprantame, kad esame patys kvailai naivūs, kad pasitikėjome, todėl norisi, kad visi, kurie perskaitė mūsų istoriją, pasimokytų iš svetimų klaidų ir nepatikėtų savo pinigų neaiškioms įmonėms.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Galbūt norite išsakyti savo nuomonę? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: