Esu jauna gydytoja, labai mylinti savo darbą ir nuoširdžiai jį dirbanti, tačiau kiekvieną dieną eidama į darbą galvoju – kodėl kasdien turiu klausytis apie medikų blogai atliktą darbą, kyšius, nekompetenciją, pasipūtimą, žmonių žudymą bei pataikavimus farmacininkams, kodėl turiu atmušinėti man kišamus pinigus, „dovanėles“. Tai žemina. Lygiai taip pat kaip ir neadekvatus gydytojui atlyginimas kas mėnesį gaunamas iš darbovietės.
Taip, tikrai – yra ir nekompetencijos, ir blogai atliekamo darbo, ir korupcijos. Labai norėčiau, kad to nebūtų, bet visam tam, kas vyksta Lietuvoje Sveikatos apsaugos srityje, yra labai daug paaiškinimų. Tai yra tai, ko paprasti žmonės nemato, ir kur nuolat sukamės mes, gydytojai. Pirmiausia yra absoliutus gydytojo darbo nevertinimas. Todėl šiuo metu Lietuvoje gydytojo darbą lieka dirbti tik tie, kurie prisitaiko prie sistemos (tai yra prisiduria papildomai), gydytojos moterys, kurių šeimas išlaiko geriau uždirbantys vyrai, arba tie, kurie dirba per tris darbus, ir vienas iš tų darbų bus būtinai privačioje įstaigoje, įstengiančioje sumokėti adekvatų atlyginimą gydytojui.
Daug žmonių (be abejo, ne gydytojų) bando sakyti, kodėl gydytojas turi uždirbti gerokai daugiau nei vidutiniškai, visi turi būti lygūs ir panašiai. Tačiau, deja. Kiek tų žmonių gali džiaugtis pabaigę medicinos mokslus? Vien tam, kad juos baigtum, reikia praleisti nemažą dalį savo jaunystės metų naktimis prie knygų, turi nuolat tobulėti, skaityti, mokytis, dalyvauti konferencijose, tam galva turi veikti geriau nei vidutiniškai.
Nemaža dalis žmonių, pradėjusių studijuoti mediciną vis dėlto tų studijų nebaigia, kodėl? Nes per sunku. Per sunku matyti mirtį, pūliuojančias, kraujuojančias žaizdas, verkiančius artimuosius, kvėpuoti šalia sergančiojo tuberkulioze bei nuolat girdėti tave kaltinančią visuomenę. Visame pasaulyje gydytojo profesija yra viena iš geriausiai apmokamų ir gerbiamų, nes gydytojo darbas yra labai specifinis, jį dirbti gali toli gražu ne kiekvienas.
Bet čia, pas mus, visuomenei atrodo, kad gydytojo darbą gali dirbti kiekvienas, čia gydytojo darbas yra gretinamas šalia biuro vadybininko darbo. Tam, kad gydytojas tikrai nuoširdžiai ir gerai atliktų savo darbą, kad išmanytų tai, ką daro, kad išvengtų žmogiškų klaidų, kad kiekvienam pacientui skirtų reikalingą laiką, jo galva turi būti laisva – nuo namų rūpesčių, nuo nuovargio. Jam neturėtų rūpėti „duos pacientas, ar neduos“, „va, ir vėl vėluoju baigti operaciją, nes reikia važiuoti į kitą įstaigą“, jis neturėtų per dieną priimti 50 pacientų, galva turėtų būti laisva mokymuisi, domėjimuisi, tobulėjimui.
Bet... Kur vis dėlto yra problema? Mūsų visų galvose? Greičiausiai, taip. Nes vis dar tylime ir nesugebame panaikinti senų sovietinių liekanų ir prisitaikome arba išvažiuojame. Per 25 mūsų Nepriklausomybės metus Sveikatos apsaugos reforma taip ir neįvyko, vis dar mokame tą juokingą, nesutvarkytą PSD mokestį, kartais ir kelis kartus.
Ligonių kasų mokami įkainiai įstaigai yra tiesiog neadekvatūs ir puikiai atspindi, kaip įvertinamas gydytojo darbas: už, pavyzdžiui, gydytojo specialisto konsultaciją įstaigai mokama šiek tiek daugiau nei 12 eurų (gydytojui lieka maždaug 2 eurai už konsultaciją, atskaičius mokesčius, slaugytojos atlyginimą ir įstaigos mokesčius), akušerio-ginekologo darbo valandos įkainis už budėjimą šventinę dieną yra 4 eurai/val. – lygiai tiek pat, kiek kainuoja skalbinių lyginimo valanda valymo paslaugų įmonėje.
Kada gydytojai išeis iš savo darbo vietų ir pasakys „Gana!“? Turbūt tada, kai mūsų kabinetuose įrengs kameras, stebinčias imamus vokelius ir saldainius, kada STT kratys visus iš eilės, kai reikės aiškintis dėl kiekvienos atostogų išvykos už neaišku kieno pinigus. Jeigu to reikia, kad gydytojai prabustų, – tebūnie. Bet gal galima būtų pradėti iš kitos pusės? Vieną dieną tiesiog pakeisti visą Sveikatos apsaugos sistemą, jos apmokėjimą bei finansavimą. Tada pasikeis viskas – gydytojų atlyginimai padidės bent dvigubai, ir žmonės, mokėdami aiškius nustatytus pinigus sveikatos draudimui, žinos, kiek pinigų sumoka už savo sveikatą ir tuomet tikrai nebenorės nieko nešti gydytojams, bei onkologui reketuojant 500 eurų už eilės pastumdymą, pasakys – „Gal jūs jau baikit vieną dieną?!“.
Gydytojai galės oriai dirbti vienoje darbo vietoje, tobulintis, jų nekankins sąžinės graužatis dėl nesąžiningai gautų pinigų ir nereiks slėptis imant vokelius, tuomet atvirai galėsime kalbėti apie savo klaidas, kurių išvengia tik nedirbantys, nebedangstysime jų nuovargiu ar kitais rūpesčiais. Tuomet atsiras ir daugiau šiltų žodžių gydytojui, išgelbėjusiam artimojo gyvybę, bei nebeliks pasakymo – „nesąžiningus medikus reikia rauti su šaknimis“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Galbūt nepritariate autoriui? Jūsų tekstų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:
Į DELFI kreipėsi „Investuotojų forumo“ atstovai, teigiantys, kad medikės laiške išdėstytas nuogąstavimas dėl darbo kodekso netikslus. Komentare teigiama, kad dėl informacijos trūkumo skambūs medikų skundai sulaukia daug daugiau atgarsio nei teisininkų ir ekspertų bandymai paaiškinti, kas ir kaip iš tiesų keisis.
Žemiau pateikiame komentare, kuriuo siekiama paneigti gydytojų nuogąstavimus, išdėstytą informaciją:
Daug problemų kyla dėl pokyčių baimės
Medicinos mokslų daktarė radiologė Jurgita Ušinskienė nesupranta kolegų baimės naujovėms. Gydytoja sako, kad naujasis socialinis modelis kaip tik suteiks daugiau laisvės užsiimti medicinos praktika, profesiškai tobulėti ir derinti darbą su laisvalaikiu ar šeima.
„Permainų tikrai reikėtų. Manau, kad medikams, kaip ir kitiems specialistams, turėtų būti suteikta galimybė užsiimti individualia veikla. Man pačiai taip teko dirbti radiologe–konsultante Didžiojoje Britanijoje. Užsiimant individualia veikla, lengviau derinti darbo krūvį keliose darbovietėse, atsiranda galimybė daugiau užsidirbti. Konkurencingumas kelia paslaugų kokybę, o darbdaviams mažėja mokesčių našta“, – teigė J. Ušinskienė, pabrėždama, kad tokiu atveju medikams reikėtų patiems draustis gydytojų civilinės atsakomybės draudimu, kurio Lietuvoje kol kas nėra.
Nuogąstavimai nepagrįsti
Vienas iš rimčiausių medikų išsakomų nuogąstavimų yra dėl darbo krūvio ir poilsio laiko. Gydytojai nerimauja, kad pailgės darbo savaitė ir sutrumpės atostogos, o tai turės labai neigiamą poveikį dirbant tokį sudėtingą ir atsakingą darbą.
Vis dėlto vienas iš socialinio modelių kūrėjų profesorius Tomas Davulis sako, kad gydytojus greičiausiai pasiekė bloga informacija. Mat Darbo kodekso projekte nepasikeitusios išlieka šiuo metu galiojančios nuostatos. Sutrumpintą darbo laiką ir pailgintas atostogas dėl didesnės emocinės, protinės įtampos bei profesinės rizikos gydytojams kaip ir seniau nustatys Vyriausybė.
Profesoriaus teigimu, klaidingai suprantami ir pakeitimai dėl budėjimo namuose – gydytojai sako, jog įtvirtinus tokį pasyvųjį ir aktyvųjį budėjimą, gydymo įstaigų vadovai ims piktnaudžiauti, versdami medikus ir slaugus budėti namuose iki dviejų savaičių mokant tik 10 proc. atlygio.
„Tai netiesa. Pirmiausia klaidingai suprantamas skirtumas tarp apsaugos darbuotojų darbo (vadinamojo aktyvaus budėjimo) ir pasyvaus budėjimo (gydytojų, gaisrininkų ir pan.). Pasyvusis budėjimas namie – pasirengimas atvykti į darbą kilus būtinybei (įvykiui, nenumatytam atsitikimui). Šiandien teismų praktikoje toks laikas paprastai nelaikomas darbo laiku ir nėra apmokamas. Tuo tarpu pagal siūlomą naują reguliavimą už tokį budėjimą namuose būtų mokama 20 proc. vidutinio darbo užmokesčio priemoka, o budėjimas negalės būti ilgesnis nei viena savaitė per mėnesį“, – paaiškino T. Davulis.
Dėl pasyviojo budėjimo turės būti iš anksto susitarta darbo sutartyje. Taigi, gydymo įstaigų vadovams neliks galimybių versti medikus budėti namuose laukiant kokio įvykio ar iškvietimo, tačiau nemokant už darbo valandas, arba dėl budėjimo namuose sumažinti atlyginimą.
Įstaigų vadovai bus priversti atsiklausti darbuotojų
Radiologė J. Ušinskienė sutinka su T. Davuliu, kad nemaža dalis medikų baiminasi dėl nebūtų dalykų, o ypač bijo didesnės konkurencijos. „Mūsų tokia profesija – dažnai tenka dirbti pamainomis ar budėti namuose, nes žmogus negali suplanuoti, kada susirgs ar jį ištiks nelaimė. Budėjimas namuose yra derybų klausimas tarp darbdavio ir darbuotojo. Vargu ar gydymo įstaigų vadovai pradės dėl nežinia kokių paskatų nesąžiningai išnaudoti gerus ir taip trūkstamus specialistus“, – sako medicinos mokslų daktarė.
Vienas iš svarbiausių naujojo Darbo kodekso pakeitimų – profesinių sąjungų ir darbo tarybų kompetencijų atskyrimas. Taip siekiama išspręsti darbuotojų informavimo ir konsultavimo problemą, mat ši veikla įmonėse, neturinčiose profsąjungų, praktiškai nevyksta. Tuo pačiu siūloma lengvinti kolektyvinių sutarčių sudarymą ir streikų skelbimą, nes tai leis profsąjungoms geriau apginti darbuotojų interesus.
Naikinami varžantys formalumai
Pasak T. Davulio, šiandien gydytojai turi galimybę dirbti keliose gydymo įstaigose, konsultuoti pacientus rajonų ligoninėse, sudarydami darbo sutartis antraeilėms pareigoms. To naujame Darbo kodekso projekte nebelieka, tad medikai nerimauja, kad konsultacijos ligoniams taps sunkiau prieinamos, nes didžiosios klinikos ir ligoninės nenorės išleisti gydytojų į rajonines gydymo įstaigas.
„Nors ir nelieka tokio pavadinimo „antraeilės pareigos“, iš tiesų tiesiog naikinami visi formalumai, suvaržantys galimybes medikams derinti darbą keliose darbovietėse. Svarbiausia, kad būtų išlaikomas pakankamas poilsio laikas. Be to, Darbo kodekso projektas užtikrina didesnę darbo sutarčių įvairovę, kuri leistų darbuotojui ir darbdaviui pasirinkti jiems labiausiai priimtiną variantą. Nuotolinis darbas, darbo vietos dalijimasis, darbdaviui privalomas darbuotojo reikalavimas dirbti ne visą darbo dieną – visos šios naujovės padidintų medikams reikalingo lankstumo ir mobilumo galimybes“, – pokyčių naudą aiškino profesorius
T. Davulis pabrėžia, kad naujajame Darbo kodekso projekte nesikeičia ir darbo savaitės trukmė. Šiandien darbuotojai, dirbantys pagal dvi ir daugiau sutarčių, per dieną gali dirbti iki 12 val. Taigi, per penkias darbo dienas gauname tokį pat maksimalų darbo valandų skaičių – šešiasdešimt.